į plastikinį staliuką. Neskustas veidas atrodė lyg sudėliotas iš plokščių, plaukai tamsūs ir susivėlę, o šypsena žybtelėdavo veide it sugedusi neono iškaba. Jis buvo toks sklidinas gyvybės, kad stalas kone linko nuo jo asmenybės svorio. Liusė atkreipė į jį dėmesį nejučia, vos įžengusi į užkandinę, ir nebepajėgė pamiršti; mintyse pati save žnaibė už tai, kad vogčiomis dirsčioja į nepažįstamąjį, bet vis tiek nesiliovė.
Jis iš tų vyrų, kurie gali įrėžti randą moters širdy visam gyvenimui. Kad ir kaip ten būtų, ji nevisiška kvaiša. Juk galėjo ištekėti už tokio kaip jis, o ne už Bredlio.
Bet tik pamanyk, kaip būtų pasismaginusi iki santuokos pabaigos.
– Ne, tai būtų buvę kvaila, – garsiai ištarė Liusė.
– Kas? – paklausė Tina.
– Nieko. – Ji pasisuko į seserį. – Tavo labai gražus kostiumėlis.
– Taip ir turėtų būti. Kainavo krūvą pinigų. Tu negalėtum sau tokio leisti. Jei jau reikėjo pulti į nevykusią santuoką, o spėju, kad reikėjo, nes tai šeimos kraujyje, kodėl negalėjai išsirinkti bent piniguočiaus?
– Ne, – Liusė pakėlė šakutę ir smeigė į salotas, perskrosdama agurko griežinėlį tik už tai, kad šis buvo lėkštėje, – pinigai nesvarbu.
– A? O kas svarbu? Kad ir kas tai būtų, kodėl tau šovė į galvą, jog nevykėlis Bredlis Porteris tą turi? Tiesą sakant, kodėl išvis už jo tekėjai?
Liusė mintyse apsvarstė kelis kandžius atsakymus apie sesers antrąjį ir trečiąjį vyrus, bet užuot prabilusi, tik sumirksėjo.
– Ištekėjau už jo dėl antrojo termobranduolinės dinamikos dėsnio.
– Ištekėjai dėl fizikos teorijos? – Tina užgesino cigaretę į pomidorą savo salotose, stumtelėjo lėkštę tolyn ir prisidegė naują. – Ką gi, bent jau nepasakei „dėl meeeilės". – Ji išpūtė dūmus į kitą pusę nuo Liusės. – Tai koks tas antrasis termodinamikos dėsnis?
– Pagal šį dėsnį izoliuotos sistemos kinta į netvarkos pusę tol, kol pasiekia labiausiai tikėtiną formą ir tampa stabilios.
– Nieko nesuprantu. O kuo čia dėtas Bredlis?
– Niekuo. Bet šis dėsnis labai tinka man. – Liusė viena ranka nustūmė lėkštę, o kita atmetė plaukus nuo akių. – Aš buvau izoliuota sistema. Supranti, tiesiog gyvenau viena nedideliame bute, vienintelis draugas buvo Einšteinas, ir nors jo draugija skųstis negaliu, vis dėlto jis šuo.
– Keista, kad tai pastebėjai.
– Aišku, pastebėjau. Jau dvylika metų dėstau tiksliuosius mokslus. Visą dieną vedu pamokas, o paskui grįžtu namo ir vakare taisau kontrolinius darbus. Tikrus socialinius ryšius užmezgiau tik per tavo antrąsias ir trečiąsias vestuves.
Tina parodė seseriai liežuvį ir iš jos salotų lėkštės išsitraukė šiaudeliais supjaustyto pipiro gabalėlį.
– Vieną dieną pamokoje, kai pasiekėme antrąjį dėsnį, pagalvojau: „Čia apie mane. Aš esu izoliuota sistema ir tiesiog virsiu dar labiau izoliuota, kol pasieksiu labiausiai tikėtiną formą; greičiausiai šiuo metu ją jau esu pasiekusi gyvendama bute su Einšteinu." Todėl nusprendžiau nutraukti atskirtį. Kaip tik tada Bredlis užkalbino mane bibliotekoje ir aš pagalvojau: „Tikriausiai taip lemta. Mus suvedė fizika." Supranti, jis pataikė pačiu laiku. Viskas buvo taip logiška.
Tina papurtė galvą.
– Nieko nuostabaus, kad taip susimovei. Gyvenimas nėra logiškas, o santuoka – juo labiau. Baik viską taip smarkiai analizuoti. Įvairovės dėlei pamėgink pasikliauti impulsu.
– Kartą jau pasiklioviau. Ištekėjau už Bredlio vos po dviejų mėnesių pažinties, – Liusę nutvilkė gėda vien tik tariant šiuos žodžius. Pasielgė kaip kvaiša. Visiška kvaiša. – Taigi impulsyvus elgesys manęs daugiau nebežavi. Ir tik neįsižeisk, bet nemanau, kad impulsyvus elgesys būtų suteikęs tau didžiulės laimės.
Tina nusišypsojo.
– Mieloji, aš turiu dvylika su puse milijono dolerių. O ką turi tu? Kinivarpų sugraužtą namą ir tris šunis. Impulsyvus elgesys man padėjo labiau nei tau logika. Tik pažvelk į save. Ar nors kada pasismagini?
– Smaginuosi? – Liusės žvilgsnis nuklydo prie tamsiaplaukio vyriškio, sėdinčio kitame užkandinės krašte. – A, smaginimasis. – Atplėšusi nuo jo akis pažvelgė į Tiną, pakėlė šakutę ir vėl puolė salotas. – Nemanau, kad esu iš linksmuolių.
– O aš manau, kad pernelyg rimtai žiūri į gyvenimą. Metas tau išsilaisvinti. Nuveikti ką nors beprotiško. Ką nors impulsyvaus.
Liusė susiraukusi dėbtelėjo į seserį.
– Sakau tau. Kartą jau pasielgiau impulsyviai. Ištekėjau už Bredlio. Tina, susitaikyk, aš negimiau būti impulsyvi.
Tina papurtė galvą.
– Vedybos su Bredliu nebuvo impulsyvios. Ką tik pateikei man svarią priežastį, dėl ko už jo ištekėjai. Impulsyvumas – kai elgiesi neprotingai, bet vis tiek tai darai, nes taip nori.
– Tai ne impulsyvu, o neatsakinga.
– Puiku, tada pasielk neatsakingai. Arba ir impulsyviai, ir neatsakingai. Padaryk ką nors tik dėl to, kad nori, kad gerai jautiesi taip elgdamasi. Nuveik ką nors savanaudiško, tik sau.
Liusės žvilgsnis dar sykį nuslydo prie tamsiaplaukio kitoje užkandinės pusėje.
– Vargu. – Ji vėl persmeigė salotas.
– Iš kur žinai, jei niekada nebandei? Nė karto gyvenime nesi pasielgusi savanaudiškai.
– O žinai, esu, – lėtai atsakė Liusė, šakutė jos rankoje sustingo. – Kartą. Tiesą sakant, manau, tai ir yra tikroji priežastis, dėl ko ištekėjau už Bredlio. Susitikinėjau su juo dėl antrojo dėsnio, bet, manau, ištekėjau tam, kad gaučiau namą.
Tina susidomėjo.
– Tikrai? Į tave visai nepanašu.
Liusė linktelėjo.
– Regis, tiesiog įtikinau save, kad myliu Bredlį, nes jis pasiūlė man namą. – Ji vėl ėmė baksnoti salotas, nugręžusi akis nuo Tinos. – Namą myliu labiau nei kada nors mylėjau Bredlį. Tikriausiai jis tai galų gale suprato ir todėl mane išdavė.
– Kad mane kur. – Tina užgesino cigaretę ir atsilošė. – Tai daug ką paaiškina. Ar dėl to ir susipykote praėjusį spalį?
– Iš kur žinai?..
– Tada išsikraustei į viršų, į miegamąjį mansardoje. Niekada nepatikėjau pasakėle, kad Bredlis knarkia. Žinojau, jog susivaidijote.
– Ne, – Liusė susiraukė, – nesusivaidijome. Mes niekada nesipykome.
