Tau niekam nieko nebereikia įrodinėti, o vis tiek elgiesi tarsi kietas faras iš televizijos. – Entonis palinko į priekį. – Nešokti nuo stogo paskui vaizdo kamerą buvo geras sprendimas. Tai brandos požymis.
– Nesakyk to žodžio, – paprašė Zakas. – Branda reiškia mirtį.
– Netiesa. Kas tau darosi?
Zakas vėl ėmė belsti pirštais į stalą.
– Nežinau. Kartais… Visi mano broliai vedę. Jie turi žmonas, vaikų, didelius namus, turi pa reigų. – Jis susiraukęs dėbtelėjo į Entonį. – Tai ne gyvenimas, o katorga.
– Pažįstu tavo šeimyną. Jie laimingi. Ką čia tauški?
– Pareigos, – atsakė Zakas. – Branda. Tą pačią akimirką, kai lioviausi vijęsis vaizdo kamerą, su manimi pasisveikino mirtis.
Entonis nusikvatojo.
– Negaliu patikėti. Visada buvai originalus, bet šįkart šis tas naujo. Žinai, ko tau reikia?
– Nieko. Nieko man nereikia. Viskas bus gerai.
– Tau reikia susitupėti. Klausyk, anksčiau gyvendavai dėl darbo, dabar to nebepakanka. Tai gerai. Bet tu pasižiūri į brolius ir nori to, ką turi jie, o tave šitai gąsdina, todėl verčiau renkiesi depresiją. Tai blogai. Pažvelk tiesai į akis. Branda – ne mirtis. Tik kitas žingsnis gyvenime. Dauguma žmonių žengia jį anksčiau už tave, bet tu susitvarkysi kuo puikiausiai. – Entonis gurkštelėjo kavos. – Tik teks pradėti susitikinėti su kitokio tipo moterimis.
– O kuo blogos tos, su kuriomis susitikinėju?
– Jos jaunesnės už tavo automobilį, nešiojasi peilius ir nuogos laksto motociklais greitkeliais.
– Bet jos pranašesnės už plastikines pupytes, su kuriomis susitikinėji tu. Koks paskutiniosios vardas? Šeril? Dėl Dievo, – užvertė akis Zakas.
– Šeril turi daugybę puikių bruožų, – be didelio entuziazmo atrėmė Entonis.
– Pasakyk nors vieną.
– Moka skaityti. Ar esi susitikinėjęs su raštinga mergina?
– Klausyk, šiuo metu nenoriu su niekuo susitikinėti.
– Tu su niekuo nesusitikinėji? – Entonis susiraukęs nužvelgė Zaką. – Tavo gyvenime nėra moterų?
– Ilsiuosi. – Zakas atsilošė ir ėmė pirštais belsti į sutrūkinėjusius suolo apmušalus. – Sutelkiau dėmesį į karjerą.
– O, tu tikras šaunuolis. Kada paskutinį kartą… buvai pasimatyme?
– Naujųjų metų vakarą.
Entonis papurtė galvą.
– Jau du mėnesiai. Pakaktų šios vienos priežasties, kad pultum į depresiją.
– Aš ne taip baisiai ir prislėgtas. – Zakas ėmė sparčiau barbenti pirštais. – Gal galėtume baigti šitą temą?
– Gerai, tu nepasiruošęs vesti. Pradėk nuo mažesnių dalykų. Įsigyk šunį.
– Šunį? Šunį? – Zakas pliaukštelėjo per stalą. – Šunį. Tik to man ir trūko, apspangusio šunėko didžiulėmis liūdnomis akimis, telepatiškai besiskundžiančio, kad niekada manęs nemato, ir klausiančio, kur valkiojausi?
– Zakai…
– Be to, kartą turėjau šunį. Gavau jį, kai buvau trejų.
– Zakai…
– Išvažiavau mokytis į koledžą ir jis nudvėsė. Šunys yra atsakomybė. Negalima jų palikti.
– Tu išvažiavai mokytis į koledžą. – Entonis įsmeigė maldaujamą žvilgsnį į lubas. – Negaliu patikėti. Zakai, jei gavai šunį būdamas trejų, kai išvažiavai mokytis, jam buvo penkiolika metų. Arba šimtas penkeri šuniški metai. Jis nudvėsė nuo senatvės, o ne dėl to, kad tu išvažiavai mokytis.
Zakas nesiklausė.
– Prisiimi už ką nors atsakomybę ir imi nerimauti. Man to nereikia. Nerimas daro tave lėtą. Pradedi viską pergalvoti dar kartą. O nuojauta netrukus išgaruoja. Todėl aš laikausi tavęs. Tau niekada nieko nenutinka.
– Ačiū, – padėkojo Entonis. – Tikriausiai. Gerai, mintis apie šunį netikusi, bet galbūt…
– Klausyk, gal galėtume grįžti prie darbo? Šis pokalbis mane išties slegia.
– Puiku. Vis dėlto pagalvok apie tai, ką pasakiau. – Zakas susiraukęs pažvelgė į partnerį ir Entonis kilstelėjo ranką. – Gerai, grįžtame prie darbo. Na, tai ką kužda taviškė nuojauta, kuri iš tų dviejų moterų yra eikvotojas Džonas Bredlis? – jis atidžiai nužvelgė moteris. – Seksualioji brunetė atrodo piktoka, bet tikriausiai negalima atmesti ir blondinės.
– Tau blondinė neatrodo seksuali? – Zakas papurtė galvą. – Tu visai neturi skonio. Plaukai keistoki, bet veidas gražus, o figūra puiki.
– Iš kur žinai? Jos sėdi.
– Ji buvo priėjusi prie baro pasiimti kitos šakutės. Gal aš ir senstu, bet dar nemiriau. Šviesiaplaukei tikrai būtų verta skirti šiek tiek laiko. – Zakas pašnairavo į ją. – Žinai, man atrodo, kad ji į mane žvilgčiojo.
– Kurgi ne.
– Ei. Moterys į mane žvilgčioja. Pasitaiko.
– Na, tu bent jau išnirai iš depresijos. – Entonis užmetė akį į laikrodį. – Mes čia veltui sugaišome valandą. Ar nori suimti blondinę, kad galėtum ją apieškoti, ar tiesiog išeiname?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
