style="font-size:15px;"> – Jei ir taip, ar pajėgtumėte jį surasti?
– Tik to man ir trūko – pasipūtusios klientės. – Mičas stengėsi užgniaužti susierzinimą, bet sunkiai sekėsi. Kažkodėl nuostabios moters su svajonių krūtimis užgauliojimai dūstant nuo karščio jame pažadino bjauriausias savybes. Šiaip ar taip, ne tokia ji ir nuostabi. Tiesą pasakius, jos nosis gana įprasta, lūpos putlios ne iš prigimties, o krūtys… „Apie krūtis negalvok, – paliepė sau Mičas. – Taip tik įsivarysi depresiją.“
– Sprendžiant iš to, ką matau, jums praverstų bet kokia klientė. – Mei apžiūrėjo prieš jos nosį ant stalo užkeltų kojų padus. – Lig šiol neteko matyti popierinių padų. Neįtikėtina. Iš čia galiu pasakyti jūsų kojinių spalvą. Beje, jos kiauros.
– Tik pamanyk. – Mičas nusišypsojo, viskuo persisotinęs ir nepažeidžiamas. – Geriau atspėkite ką nors išties sudėtingo, pavyzdžiui, kokios spalvos mano apatiniai.
– Jūs be apatinių, – atsakė Mei ir jis nuleido kojas.
– Ko norite? – Mičas piktai dėbtelėjo į ją pro saulėkaitoje sklandančias dulkes. – Jei užsukote tik tam, kad sumautumėte man dieną, jūsų darbas baigtas.
Mei dar kartą apsižvalgė po biurą ir nužingsniavo prie kabyklos banguodama klubais – taip siauro sijonėlio medžiaga dar labiau įsitempė, o Mičo susierzinimas smarkiai atslūgo. Ji nukabino lininį Mičo švarką ir grįžusi prie klientams skirtos kėdės nuvalė juo dulkes nuo sėdynės. Mičas būtų vėl suirzęs, bet valydama dulkes ji pasilenkė – ir nors švarkelio atlapai kryžiavosi pernelyg aukštai, kad vaizdas išties gniaužtų kvapą, moters grožybės iš laisvos, minkštos palaidinukės siūbtelėjo į priekį ir Mičas prisiminė, jog linas ne taip jau labai jam patinka. Viešnia nužingsniavo atgal pakabinti švarko, o iš užpakalio ją stebintis Mičas vėl pamanė, kokios nuostabios būtybės yra moterys ir koks jis laimingas, kad yra vyras.
Viešnia atsisėdo ir Mičas pabandė susikaupti.
Ji sumirkčiojo didžiulėmis akimis žvelgdama į detektyvą.
– Tai, ką pasakysiu, turi būti slapta.
Mičas prunkštelėjo.
– Be abejo, turi. Niekas čia užėjęs nesako: „Klausyk, norėčiau, kad visi sužinotų.“ – Jis prisitraukė geltoną bloknotą ir paėmė rašiklį. – Pradėkime nuo jūsų vardo.
– Mei Salivan, – atsakė ji ir Mičas užsirašė.
– Tai koks rūpestis neduoda jums ramybės?
Mei piktai dėbtelėjo į detektyvą.
– Panašu, kad kažkas nužudė mano dėdę.
Jos balsas skambėjo įžūliau nei, Mičo nuomone, turėtų skambėti išties seksualus balsas. Nelengva tuo pačiu metu būti susijaudinusiam ir suirzusiam. Tam reikėjo daug energijos, o ši Mičui buvo reikalinga, kad galėtų negalvoti apie karštį – dar viena priežastis nemėgti šios klientės.
– Žmogžudystė. Na, žinote, policija puikiai tvarkosi su tokiais dalykais. Ar jiems jau pranešėte?
– Pamaldos už mirusįjį vyks poryt.
– Vadinasi, policijai tai ne naujiena.
– Policijai neįdomu. – Rudos jos akys ramiai žvelgė į mėlynas Mičo akis. – O jums?
Mičas pažvelgė į tas akis, pagalvojo, kad pagaliau žmogžudystė, o ne skyrybos, ir atsiduso.
– Taip. Galbūt pasigailėsiu, bet man, žinoma, įdomu.
Mei pasimuistė kėdėje, visos judančios jos kūno dalys elegantiškai, erotiškai suliūliavo ir Mičas pamanė: „Dėkui Dievui, kad neturiu partnerio, nes ji tikrai jį pribaigtų.“
Sugebėjimas meluoti nebuvo stiprioji Mei pusė, bet tai, ką išvydo, ją nudžiugino. Atrodė, kad mirkčiojantis, išgveręs nuo biure tvyrančio karščio Mičelas Pitvikas vargu ar susigaudytų maustomas, net jei Mei pareikštų, jog ji – viena iš „Pointer Sisters“ [The Pointer Sisters – Amerikos afroamerikiečių merginų popmuzikos bei ritmenbliuzo grupė, populiariausia 1970–1980 m.] grupės narių. Detektyvas paprasčiausiai tįsojo prie savo stalo iš naudotų prekių parduotuvės, susivėlę šviesūs plaukai lindo jam į akis, ir laidė sąmojus, nors Mei jį žemino. Kai Mičas nekalbėjo, buvo panašus į mielą kvailelį, bet jo biuras atrodė visai kaip iš pigaus detektyvinio romano, o ir mąstė jis, regis, panašiai. „Maltos sakalas“? Na ir svajoklis.
Antra vertus, tai gerai. Tik svajoklis galėtų patikėti jos istorija. O Mičas ne visai beviltiškas. Detektyvas vilkėjo padėvėtus drabužius be jokio stiliaus, plaukai prašėsi pakerpami, žandikauliai kiek per dideli, bet atrodė itin vyriškas, iš tų plačiapečių, auksinių grandinėlių nenešiojančių vyrų, visa išvaizda bylojančių: „Leiskite, patrauksiu jums iš kelio tą automobilį, ponia“, spinduliuojančių kvailu erotiškumu ir verčiančių moteris galvoti, kad gal jos ir paskubėjo kovoti už lygias teises.
O tada, žinoma, detektyvas prasižiojo ir visos anksčiau minėtos moterys išlėkė ieškoti artimiausio stulpo, ant kurio galėtų jį pakarti. Jei tik jis patylėtų…
– Papasakokite man apie savo dėdę, – kantriu balsu ištarė Mičelas ir Mei pasirodė, lyg jo akyse šmėkštelėjo užuojauta, ir pasijuto kalta, kad jį išnaudoja. O galbūt jai tik pasirodė, kad tai užuojauta. Gal tai tebuvo pagirios.
– Jis buvo nužudytas. – Mei truputį palinko į priekį, pakankamai, kad po švarkeliu susiūbuotų krūtys. Kiek ankstėliau detektyvą tai paveikė, tik reikia saugotis ir nepersistengti. Kartais, kai judesys po šilkine palaidinuke užsitęsia per ilgai, vyrai atbunka. Arba jų akys apsiblausia. Mei įsistebeilijo Mičelui į akis. Vis dar dėmesingas. Tad visu greičiu pirmyn. – Bet niekas manimi netiki, kai pasakau.
– Net ir policija?
Mei pasistengė nutaisyti palaužtos ir pažeidžiamos moters miną. Seklys atrodė iš tų vyrų, kuriuos jaudina būtent tokios moterys. Brigitai Ošonesi gerai sekėsi vaidinti palaužtą ir pažeidžiamą.
– Į policiją nesikreipiau. Jie manimi nepatikėtų. Dėdės gydytojas pasirašė mirties liudijimą. Policija nieko negali padaryti.
– Armandas Luisas. – Mei stebėjo, kaip Mičelo Pitviko ranka juda virš geltonojo bloknoto, įžambiai brūkšėdama rašikliu. Jo rankos buvo tvirtos ir plačios, judesiai – užtikrinti, Mei vaizduotė gerokai įsibėgėjo, kol susivokė, kas vyksta, ir liovėsi svajojusi. Pernelyg daug pastatyta ant kortos, kad viską sumautų dėl gražių rankų, juolab prikabintų prie smegenų, ganėtinai bukų, jei patikės jos pasakojimu.
Detektyvas pakėlė akis į Mei.
– Ką daktaras parašė mirties liudijime?
– Širdies smūgis.
Jis užsirašė ir tarė:
– Ar dėdės širdis buvo nesveika?
– Taip.
