Mei – Brigita iki kaulų smegenų.
– Ar turite priežastį manyti, kad dėdė buvo nužudytas?
– Ne. – Mei šiek tiek palinko į priekį ir apsilaižė lūpas. – Tiesiog žinau, kad jį nužudė. Kartais man tokius dalykus pakužda nuojauta.
Seklys jai nusišypsojo taip, kaip žmonės šypsosi kvailiojantiems vaikams ir nevispročiams.
– Ir dabar vienas iš tokių kartų.
– Taip.
– Gerai. – Jis vėl palinko virš bloknoto ir Mei mažumėlę atsipalaidavo. – Ar jis paliko daug turto?
– Taip. Jo turtas turėtų siekti apie dvidešimt milijonų.
– Neblogai. Kas paveldėtojas?
– Aš, kai testamentas bus patvirtintas.
Mičelas staigiai kilstelėjo galvą.
– Paveldėsite visą turtą?
Mei linktelėjo.
– Viską, tik vertybinių popierių pusę.
– Kas gaus kitą pusę?
– Dėdės brolis Klodas Luisas.
– Ar Klodui reikia vertybinių popierių?
– Ne.
Mičas susiraukė.
– Vadinasi, nieko nepalikta tarnams, labdarai, jokių užrakintų dėžučių, skirtų tolimiems giminaičiams?
Mei, norėdama sugrąžinti seklį į vėžes, apdovanojo jį dar viena Brigitos šypsena.
– Tikrai, tai nebūtina. Nedideles sumas jis paliko liokajui ir namų šeimininkei, bet jie dėdės nebūtų nuskriaudę.
– Kokias nedideles?
– Kiekvienam po penkiasdešimt tūkstančių.
Mičas pažvelgė Mei į akis.
– Mano rajone penkiasdešimt tūkstančių nemaži pinigai.
Kantrybė neturėtų būti stiprioji gražuolės pusė, bet Mei neturėjo pasirinkimo. Panašu, kad Mičelas Pitvikas kur kas pastabesnis, nei ji manė. Negerai.
– Tiek neužtektų, kad jie galėtų išeiti į pensiją. Jei dėdė Armandas tebebūtų gyvas, jie kone tokią pat sumą uždirbtų kasmet, o kur dar nemokamas gyvenamasis plotas ir maistas. Jiems jau daugiau kaip šešiasdešimt ir jie neras tokio darbo kaip pas dėdę. Jo mirtis jiems reiškia pražūtį. O dabar, grįžtant prie dėdės…
– Vargu ar šiais laikais liokajai itin reikalingi, – sutiko Mičas. – Vis dėlto pasakykite man jų vardus.
Mei giliai įkvėpė. Kodėl vyrai visada tikina, kad nori jai padėti, o paskui atsisako klausytis? Kalta ji, ar siaubingas šalutinis testosterono poveikis?
– Jie jo nenužudė.
– Sakykite vardus.
Mei vėl nusišypsojo, šįkart griežčiau.
– Haroldas Tenisonas ir Džunė Pys.
– Kur jie gyvena?
– Name. – Mei stengėsi negriežti dantimis. Ją erzino karštis, ankšti bateliai, bet visų labiausiai – Mičelas Pitvikas. – Dėdės name.
– Vadinasi, jie liko pas jus.
– Na, žinoma. – Mei kantrybė galiausiai trūko. – Negaliu išmesti jų basų žiemą į gatvę.
Mičas jai nusišypsojo.
– Dabar liepa. Išmestumėte juos į žaliuojančią pievą. O kadangi to nepadarėte, dėdei mirus jie nieko neprarado.
Mei nurijo susierzinimą.
– Jie nežinojo, kad jų neatleisiu.
– Jie jūsų nepažįsta?
– Be abejo, pažįsta. Bet nežadėjau jų pasilikti, jei kas nors nutiktų dėdei Armandui. Mes niekada apie tai nesikalbėjome.
– Kiek laiko jie jus pažįsta?
– Koks skirtumas?
– Jeigu seniai, vadinasi, greičiausiai žino, kaip pasielgtumėte. Taigi kiek laiko jūs pažįstami?
– Dvidešimt aštuonerius metus.
Mičas šiek tiek išplėtė akis.
– Nuo pat gimimo?
– Ne, nuo šešerių metų, kai atsikrausčiau pas dėdę.
– Jums trisdešimt ketveri?
– Man trisdešimt ketveri.
– Neatrodote trisdešimt ketverių.
– Todėl, kad aš neištekėjusi. – Mei šypsena atrodė lyg iškalta granite. – Vedybinis gyvenimas moteris paprastai sendina.
– Ir vyrams ne į sveikatą.
– Tiesą sakant, į sveikatą. Vedę vyrai gyvena ilgiau už viengungius.
– Tik atrodo, kad ilgiau. – Mičas atsilošė ir nužvelgė Mei. – Taigi Haroldas su Džune sūpavo jus ant kelių ir maitino sausainiukais, bet manote, kad jie nežino, jog rūpintumėtės jais iki jų gyvenimo pabaigos, jei jie pribaigtų dėdę Armandą.
Mei trumpam užsimerkė.
– Jie nepribaigė dėdės Armando.
– Grįšime prie jų vėliau. Gerai, be jūsų, Haroldo, Džunės ir dėdės Klodo, ar dar kas nors paminėtas testamente?
– Ne.
– Ar jūsų dėdė turėjo verslą? – Mičas rašikliu pabeldė į bloknotą. – Ar jis buvo susijęs su verslu, kurį kas nors galėjo norėti perimti?
– Jis buvo dėdės Klodo partneris.
– Ar buvo daugiau partnerių?
– Ne. Tik dėdė Klodas.
Mičas vėl prasižiojo, bet Mei paskubėjo užkirsti kelią, kad jis nepasuktų klaidinga linkme.
– Jis taip pat nenužudė dėdės Armando.
– Juodu gerai sutarė?
– Ne. Dėdė Klodas nemėgo dėdės Armando, nes laikė jį išlaidūnu, gašlūnu ir darančiu gėdą
