Gal Mičelas Pitvikas ir kvailys, bet užsispyręs kvailys.
– Jis turėjo meilužę. Tiesą sakant, jie mylėjosi tą naktį, kai dėdė mirė. Ji visiems apie tai pasakoja net neklausiama. Paskui rauda.
Mičas patogiai įsitaisė kėdėje.
– Ar galėtume kiek nukrypti nuo temos?
Mei suirzusi pažvelgė į seklį.
– Ar galiu rinktis?
– Ne. Jis buvo septyniasdešimt šešerių, silpnos širdies ir mylėjosi su meiluže, kuriai… kiek? Penkiasdešimt?
– Dvidešimt penkeri. Jos vardas Stormi Klosterman. Tai neturi nieko bendra…
– Klosterman?
Mei pasidavė.
– Aktorės pseudonimas – Stormi Vezer [Išvertus iš anglų kalbos reiškia „Audringas oras“.]. Žinoma, ji laikinai nedirbo, kol draugavo su dėde.
– Aišku. – Mičas sumirkčiojo. – O kiek laiko jie draugavo?
– Septynerius metus, – nukirto Mei. – Vieną vakarą dėdė sugavo jos skėtį, šiam nuskriejus nuo podiumo. Tikras stebuklas.
Mičas išsišiepė Mei.
– Matau, nesate Stormi gerbėja.
Mei gūžtelėjo pečiais.
– Ji visai nieko. Bent jau nemanau, kad ji nužudė dėdę. Stormi negavo nė cento.
– Ar ji tai žinojo ir prieš dėdės mirtį?
– Taip. Jis labai aiškiai tai išdėstydavo visoms savo moterims.
– Buvo ir daugiau?
– Na, buvo prieš Stormi. Augdama turėjau daugybę tetų.
– Augote su dėde Armandu?
Mei toptelėjo, gal jai vertėtų pasilenkti per stalą, sučiupti Pitviką už apykaklės ir sužviegti: „Gal malonėtumėte grįžti prie dienoraščio?!“, bet rezultatas būtų priešingas. „Pasigerink jam.“
– Tėvai žuvo avarijoje, kai man buvo šešeri. Savo testamentuose jie paskyrė tris mano dėdes testamento vykdytojais ir mano globėjais. Dėdę Armandą, dėdę Klodą ir dėdę Džo. Visi trys norėjo mane globoti, todėl traukė burtus.
– Dėdę Džo? – Mičelo balsas suskambo dusliai.
– Mes nuėjome į advokatų biurą, jie traukė burtus ir laimėjo dėdė Armandas. O dabar gal galime grįžti prie jo mirties?
– O dėdės Džo pavardė yra?..
– Donatelas.
– Puikumėlis. – Mičelas numetė rašiklį ir su antipatija pažvelgė į Mei.
Ji pabandė pasukti pokalbį norima linkme.
– Matau, esate girdėjęs gandų apie dėdę Džo. Nesijaudinkite. Tai netiesa. Grįžkime prie…
– Girdėjau apie visą šeimą. Kaip laikosi pusbrolis Karlas?
– Jį jau paleido, – atsakė Mei. – Jis buvo neteisingai apkaltintas.
Detektyvas kurį laiką sėdėjo tylėdamas; Mei juto, kaip jis vertina ją žvilgsniu, ir pirmą kartą suvokė, kad galbūt suklydo kreipdamasi į Mičelą Pitviką. Nors ir atrodė, kad jo intelekto koeficientas ne aukštesnis nei amerikietiškojo futbolo gynėjo, toje suktoje vyriškoje galvoje kažkas virė. Dievas žino kas, bet Mei neabejojo, kad nieko gero.
Pitvikas palinko į priekį.
– Gerai, kol kas pamirškime dėdę Džo. Išskyrus jūsų nuojautą, kuri, neabejoju, be galo tiksli, tikriausiai turėjote ir daugiau priežasčių čia ateiti, nes, pasak jūsų, niekas iš pažinojusiųjų dėdę jo nenužudė. Pasakykite man teisybę. Kodėl manote, kad jis nužudytas?
Na štai. Mei vėl apsilaižė lūpas.
– Tik niekam nesakykite. – Ji palinko virš stalo prie detektyvo. – Dingo jo dienoraštis. Girdėjau dėdę kalbant apie jį telefonu tą dieną, kai mirė, o dienoraštis dingo. Dienoraštis nėra svarbus, bet tas, kas jį turi, nužudė dėdę. Tuo neabejoju.
Ji, žinoma, meluoja. Mičo nuomonė apie žmoniją taip suprastėjo, kad jam ėmė atrodyti: jei moters lūpos juda, ji meluoja, bet šioji neabejotinai meluoja apie dienoraštį. Arba dienoraščio išvis nėra, arba yra ir jis labai svarbus. Tai ne taip jau ir svarbu, svarbiausia – išsiaiškinti, kodėl ji meluoja.
Ši moteris gali meluoti dėl savo nuojautos. Arba dėl dvidešimties milijonų.
Dvidešimt milijonų.
Velniai rautų, su dvidešimt milijonų ji gali muilinti jam akis kiek nori, jei tik paklos du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis dolerius.
Geriau jau ji būtų neužsiminusi apie dėdę Džo.
Mičas buvo rimtai nusiteikęs imtis bylos. Ir ne tik dėl pinigų ar dėl to, kad klientės figūra buvo verčianti iš kojų. Na gerai, iš dalies ir dėl to. Bet labiausiai todėl, kad būtų buvę smagu paskutinę bylą turėti tokią, kurią tiriant nereikėtų plempti drungnos kavos automobilyje priešais pigų viešbutį. Mičas susitaikė su tuo, kad lažyboms jį pastūmėjo vidurio amžiaus krizė – būtų buvę gerokai paprasčiau tiesiog nusipirkti poršė ir užmegzti santykius su dvidešimtmete, bet prieš mesdamas šį darbą ir vėl tapdamas Mičelu Kinkeidu, prasimušusiu biržos makleriu, jis kažkodėl užsigeidė bent kartą imtis bylos, kurią tirdamas galėtų susiremti su neteisybe.
Bet štai išdygo Džo Donatelas. Mičas pakėlė akis į Mei ketindamas pasakyti, kad vargu ar jį sudomins ši byla, bet ji žvelgė į jį – tokia pasitikinti ir pažeidžiama. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar išties pažeidžiama, ar tik apsimetanti tokia, nors būtų statęs už antrąjį variantą, vis dėl to pažeidžiama ir dėl to labai žavi.
– Ką gi. – Mičas pasimuistė, nes marškiniai prilipo prie prakaituotos nugaros. – Apibendrinkime. Turime septyniasdešimt šešerių metų vyriškį silpna širdimi, kuris mylėjosi su dvidešimt penkerių metų meiluže ir mirė. Gydytojas teigia, kad jį ištiko širdies smūgis. Jūs, moteris, paveldinti pusę jo akcijų ir visą turtą, sakote, jog tai – žmogžudystė. Įtariamieji – namų šeimininkė ir liokajus, brolis, paveldintis kitą pusę vertybinių popierių, meilužė, kuri nieko negauna, ir vietinis mafijos bosas bei jo žmogžudiškų polinkių turintis sūnelis, bet, jūsų manymu, nė vienas iš jų dėdės nežudė.
– Teisingai, – linktelėjo Mei. – Aš juos pažįstu. Paklausiau, ar jie žino ką nors apie dėdės Armando mirtį, ir jie atsakė nežinantys. Jie man nemeluotų.
Mičas papurtė galvą stebėdamasis jos naivumu.
– Aišku, kad meluotų. Pagrindinė gyvenimo taisyklė: „Visi meluoja.“
