jos akys įsmigo į seklį nemirksėdamos.
– Aišku, kad nemelavau. – Mei išpūtė akis, nuduodama sukrėstą. – Kaip galėjote taip pagalvoti?
Mičas išsiviepė.
– Jums gerai sekasi, širdele. Labai, labai gerai. Bet pačioje pabaigoje susimovėte. Neišpūskite taip akių. Tai išduoda.
Mei prisimerkė. Neįtikėtina. Net ir primerktos jos akys buvo gražios. Kiek klastingos ir nedoros, bet gražios.
– Pone Pitvikai, – tarė Mei. – Ar norite imtis šio darbo?
Mičui ant liežuvio galo sukosi: „Ačiū, ne, man nepatinka jūsų giminaičiai, be to, jūs man melavote ir kažką rezgate, o sapalionės apie dienoraštį pernelyg pritemptos ir išvis, po galais, ką bandote pasiekti?“ O tada jam dingtelėjo, kad suprasti, ko siekia Mei, gali tik vienu būdu – imdamasis tyrimo.
Be to, tai tikrai Semo Speido vertas atvejis.
O jam reikia pinigų lažyboms laimėti.
Mičas atsiduso.
– Ką jūsų dėdė kalbėdamas telefonu sakė apie dienoraštį, kad manote, jog kažkas jį nužudė?
– Jis sakė: „Nesijaudink. Niekas negali manęs pričiupti be dienoraščio.“
Mičas pajuto plūstelint liūdesį. Pirmą kartą šią popietę klientės kalba pasirodė rišli.
– Esate tikra, kad dienoraštis dingo ne iki dėdės mirties?
– Nemanau. – Mei stebeilijosi į jį išplėstomis akimis, nutaisiusi nekaltą miną, ir Mičas suprato, kad ji kažką rezga. – Jis telefonu kalbėjo pirmadienio vakarą, o mirė tą pačią naktį. Dėdė kas vakarą rašydavo dienoraštį, vadinasi, paskutinį kartą tai darė sekmadienį vakare..
Mičas numetė rašiklį ant stalo.
– Gerai. Penki šimtai už dieną ir papildomos išlaidos.
Mei antakiai šovė į viršų.
– Tai juokinga.
Mičas gūžtelėjo pečiais.
– Tokia mano kaina.
Mei minutėlę rūsčiai stebeilijosi į seklį, o jis tik nusišypsojo nė nemanydamas nusileisti.
– Gerai. – Ji pravėrė rankinę ir išsitraukė čekių knygelę. Detektyvas stebėjo, kaip Mei keverzoja sumą ir savo vardą ant čekio; raštas buvo pirmas nekontroliuojamas jos veiksmas.
Mei išplėšė čekį ir nušveitė ant stalo Mičui. Trys tūkstančiai penki šimtai dolerių. Mičas giliai įkvėpė ir pasistengė apsimesti, kad suma nepadarė jam įspūdžio.
– Čia už savaitę. O jei išnarpliosiu bylą iki vakaro?
– Galėsite grąžinti dalį pinigų.
Neatrodė, kad Mei būtų itin sudominęs Mičo paminėtas terminas. Moteris visiškai juo netikėjo. Tuo geriau. Velniai griebtų, nė už ką negrąžins jai pinigų.
Nes ką tik laimėjo lažybas.
Mičas išlindo iš už stalo ir nusitraukė nuo kabyklos švarką.
– Ką gi, eime, aplankysime dėdę Džo.
Mei giliai įkvėpė ir Mičas supratingai pažvelgė į ją.
– Pone Pitvikai, ką tik sumokėjau jums, kad rastumėte dienoraštį…
– Taip ir padarysiu, panele Salivan. Padarysiu viską, ko užsigeisite. Bet pirmiausia aplankysime Džo Donatelą.
– Kodėl dėdę Džo? Sakiau jums…
– Turiu pasikalbėti su jais visais, – kantriai paaiškino Mičas. – Ir jei man pavyks išgyventi šią popietę, apkaltinus vietinį mafijos bosą žmogžudyste, visa kita bus vieni niekai.
– Dėdė Džo nesusijęs su mafija.
– Jūsų pusbrolis Karlas nupjovė žmogui pirštą. Kam rūpi, susiję jie su mafija ar ne? Jie psichopatai.
Mei pasimuistė kėdėje.
– Tiesiog kaprizingi.
– Kaprizingi, – prunkštelėjo Mičas. – Kaip miela. Na, judinkimės, bet perspėju: apginsite mane nuo savo žmogžudžių giminaičių arba mano įkainiai padvigubės.
Mei pasiėmė rankinę, jos akyse spindėjo neslepiama panieka.
– Gerai.
Mičas stebėjo, kaip ji atsistoja, perkelia svorį ant kojų, kaip gražiai juda blauzdų raumenys einant durų link, kaip banguoja klubai.
Jei tik ji būtų patylėjusi…
Mei atsigręžė į detektyvą, iš nekantrumo jos bruožai sugriežtėjo.
– Negaliu gaišti, pone Pitvikai, o jūs jau švaistote mano laiką versdamas važiuoti. Einate ar ne?
Mičo fantazija išgaravo ir grįžo realybė, vis dar nemaloni. Atsidusęs jis nusekė Mei pro duris.
2
Jo automobilis priminė dviejų tonų lėktuvnešį. Mei suprato, kad Mičelas Pitvikas ne iš tų, kurie mėgsta volvus, bet tikėjosi išvysti bent jau šio dešimtmečio modelį.
– Čia jūsų transporto priemonė?
– Klasika. – Jis patapšnojo milžinišką metalinį sparną. – Šiais laikais kelyje nedažnai pamatysi 1969 metų „Catalina“ modelį.
– Taip, ir ne be priežasties. – Mei palietė paviršių. – Kaip tiksliai vadinama ši spalva?
– Sendinta raudona. Lipate ar ne?
– Žinoma. – Mei reikšmingai įsistebeilijo į keleivio dureles.
Mičas jai nusišypsojo.
– Viskas gerai, jos neužrakintos. Prašau lipti.
Mei nepatikliai papurtė galvą.
– Juk tai tikra kolekcininko svajonė, o jūs jos nerakinate. Ką sau galvojate?
– Pasitikiu žmonėmis. – Mičas palengva nuėjo prie vairuotojo pusės; detektyvas buvo toks atsipalaidavęs, kad Mei stebėjosi, kaip jis išsilaiko ant kojų.
– Vadinasi, jums patiks mano pusbrolis Karlas. – Ji pabandė atidaryti dureles, bet šios užstrigo. – Manau, jos užrakintos.
– Nea, smarkiau trūktelėkite. – Mičas atsidarė dureles ir klestelėjo ant sėdynės, o Mei tuo metu iš visų jėgų stengėsi atplėšti
