itle>PIRMAS SKYRIUS
Valentinas Grisafis nubraukė švelnutę kaštoninę garbaną, kad ši nekliudytų jam žiūrėti į miegančios meilužės veidą.
Meilužė. Senamadiškas žodis, apibūdinantis labai šiuolaikišką moterį. Fetei Viljams jis nepatiktų. Jeigu per kvailumą ištartų jį Fetei girdint, ji tikrai nenutylėtų. Jo carina americana [Brangioji amerikietė (it.) (čia ir toliau – vert. pastabos).] – ne gležna gėlelė.
Gražuolė amerikietė. Šitai jai tinka. Bet jeigu jis išsiduotų, kad mintyse vadina ją meiluže? Ojojoi.
Ji aiškintų, koks netikęs šis žodis, o povo plunksnos mėlynumo akys liepsnotų pykčiu. Ir, ko gero, būtų teisi. Jis neapmoka jos sąskaitų. Neperka jai drabužių. Nors čia, Marsaloje, jie kartu praleidžia daugybę valandų, ji negyvena pas jį. Jai nieko iš jo nereikia, tik draugijos.
Taigi ne meilužė. Bet ir ne mergina. Jųdviejų nesieja ilgalaikiai įsipareigojimai ir meilė. Tai tik fizinis ryšis, kuris tęsis ir gilės tiek, kiek jiedviem bus patogu. Ypač jam. Nors ir Fetė turi ką pasakyti šia tema.
Ji pasitraukdavo taip pat lengvai, kaip ir jis, ir lygiai taip pat nesistengė rasti jam daug laiko. Laimei, tokie santykiai tiko jiems abiem.
Gal jie tapo ir draugai, ir jis dėl to neapgailestavo, bet tai nutiko vėliau. Jau jam atradus, kaip saldus, gracingas jos kūnas atsiliepia į lengviausią jo prisilietimą. Po bučinių, ištirpdančių jo smegenis ir jos pasipriešinimą. Po to, kai jis sužinojo, kiek malonumo teikia jos dosnus jausmingumas, sykį jam išsiliejus.
Jųdviejų seksas buvo fenomenalus.
Štai kodėl jautė, ką praras artimiausiomis savaitėmis.
Jis apvedė pirštu tobulus jos veido bruožus ir pasilenkė prie ausies:
– Carina, laikas keltis.
Ji suraukė nosytę, dailios lūpos protestuodamos persikreipė, egzotiškos spalvos akys atkakliai nenorėjo atsimerkti. Ką tik patenkintas kūnas nepajudėjo nė per centimetrą, tebegulėjo susirietęs kaip visuomet po sueities.
– Ei, bella mia [Gražuole (it.).]. Kelkis.
– Jeigu ateitum pas mane, galėčiau pamiegoti, kol apsirengsi ir išeisi. – Ji įsikniaubė į pagalvę.
– Didžiumą vakarų aš irgi išeinu, carina. Tu tai žinai. – Jis mėgo pusryčiauti su Džosuje. Aštuonmetis sūnus buvo Valentino akių šviesa. – Be to, žadinu tave ne tam, kad išeitum. Turime pasikalbėti.
Fetės vokai suvirpėjo, bet lūpų kampučiai tebebuvo išriesti žemyn.
– Šitokia tu atrodai dieviška, ar žinai?
Ji atsisėdo ir su irzliu išgąsčiu pažvelgė į jį, prispaudusi prie krūtinės oranžinę, nepaprastai švelnią Egipto medvilnės paklodę, kurią, jos prašymu, jis visuomet tiesdavo ant lovos.
– Normaliems žmonėms kaprizai nepatinka, Tinai.
Jis atsakė šypsena ir gūžtelėjo pečiais.
– Ką galiu pasakyti? Aš kitoks. O gal tu. Nepamenu, kad kuri nors kita mano mylimoji būtų tokia miela suirzusi.
Jam nepatiko žodis mylimoji, bet vis vien geresnis nei meilužė. O sykį ji vos jo neužmušė, pavadinta lovos partnere. Pasakė, kad jeigu jis nori vartoti tokį klinikinį terminą, tegul įsigyja anatomiškai tobulą pripučiamą lėlę.
Valentinas nežinojo, kodėl šįvakar jį persekioja tokios mintys. Paprastai nešvaistydavo laiko, svarstydamas apie jos vietą savo gyvenime, nei taip jau labai mėgo tikslius apibūdinimus. Tai kodėl šįvakar šitaip susirūpino?
– Man neįdomios jūsų buvusios pergalės, senjore Grisafi. – Dabar ji tikrai atrodė prastai nusiteikusi, akys piktai spindėjo.
– Atsiprašau. Bet juk žinai, kad mudviem susitikus nebuvau nekaltas berniukas. – Jis jau mylėjo ir prarado žmoną, ką jau kalbėti apie moterį, kuri dalijosi su juo guolį vėliau.
Juodu su Fete buvo kartu jau metus – šitiek ilgai nesitęsė jo ryšis su jokia moterimi po mylimosios Renatos mirties. Tačiau jo praeities tai nepakeis.
– Abudu mes nebuvome nekalti, tačiau labai nemandagu kalbėti apie buvusias meiles, gulint lovoje su dabartiniu mylimuoju.
– Tu taip jaudiniesi dėl mandagumo taisyklių, – nusišaipė jis.
Jis dar nepažinojo žmogaus, kuriam taip mažai rūpėtų jo išvaizda ir įvairios visuomenės nustatytos taisyklės. Jo carina americana buvo kuo tikriausias laisvas paukštis.
Jos lūpas iškreipė lengvutė šypsenėlė.
– Gal ir ne, bet šitai taisyklei pritariu šimtu procentų.
– Puikiai pasakyta.
– Gerai. – Ji susirangė šalia jo, prigludo prie krūtinės, ranka apsivijo dubenį, sukeldama nemenką reakciją kiek žemiau. – Sakei prižadinęs mane ne tam, kad eičiau savo keliais?
– Ne. Mudviem reikia pasikalbėti.
Ji palenkė galvą.
– Apie ką?
Jis nesusitvardė. Pasilenkė ir pabučiavo į nosies galiuką.
– Tu tikrai žavinga, vos pabudusi.
– Maniau, kad esu žavinga, kai būnu irzli.
– Ar kada nors pabundi nesuirzusi?
– Rytais būnu visai geros nuotaikos. Tu, aišku, to nežinai, nes mes nepraleidžiame kartu visos nakties, bet patikėk mano žodžiu. Skundžiuosi tik tada, kai tenka keltis po to, kai tu būni taip nuostabiai mane pamylėjęs.
Jie jau seniai dėl to ginčijosi. Jai nepatiko, kad jis atsisako praleisti kartu visą naktį. Fetė suprato jo norą grįžti namo pusryčiauti su sūnumi, bet ne tai, kad atkakliai keliasi iš jųdviejų lovos, vien trumpai nusnūdęs po mylėjimosi.
Valentinas suirzo, kad ji vėl pradeda spausti, ir tai pasijuto balse:
– Tebūnie taip, o dabar turiu kai ką pasakyti.
Ji įsitempė ir atšlijo, žydrai žalios akys žvelgė atsargiai.
– Ką?
– Nieko bloga. Na, ne vien bloga. Tiesiog mano tėvai leidžiasi į kelionę. Nori aplankyti draugus Neapolyje.
– O, iš tiesų? Nežinojau.
– Aišku, juk nesakiau tau.
– Na ir?
– Ir negaliu palikti Džosujės vieno per naktį, kai seneliai jo neprižiūrės. – Nesvarbu, kad jų vynuogyno Vigne di Grisaffi sklype gyvena daugybė darbuotojų, o namų prižiūrėtoja turi savo kambarį jų name. Tai ne tas pats.
– Suprantu. – Fetės veido išraiška sakė, kad ji tikrai supranta. – Kiek laiko nebus tavo tėvų?
– Tik dvi savaites.
– Aš visai tavęs nematysiu?
– Tikriausiai.
