tu puikiai padirbėjai su Blikerio byla, – kreipėsi į mus visus tėtis. Tai buvo jo būdas įtraukti į pokalbį kuo daugiau žmonių, kad galėtų nekreipti dėmesio į mamą (ir save). – Beje, Greise, neužmiršk, kad ateinantį savaitgalį mudviejų laukia mūšis prie Bul Rano. Mes būsime konfederatai.
Mudu su tėčiu priklausome didžiausiai JAV pilietinio karo kovas atkuriančiai organizacijai „Brolis prieš brolį". Jūs galėjote mus matyti… Mes esame tie keistuoliai, kurie su uniformomis renkasi į paradus ir mūšius įvairiuose laukuose bei parkuose, šaudo vieni kitus tuščiais šoviniais ir krinta ant žolės, saldžių konvulsijų tampomi. Nors Konektikutas, deja, negalėjo matyti visų pilietinio karo veiksmų, mes, organizacijos „Brolis prieš brolį" entuziastai, nepaisome šio apmaudaus fakto. Mes pradedame savo kovinius veiksmus ankstyvą pavasarį keliais vietinės reikšmės mūšiais, o paskui keliaujame į tikras kovų vietas Pietuose, susijungiame su kitomis vienminčių grupėmis, kad patenkintume savo aistrą. Tikrai nustebtumėte pamatę, kiek mūsų daug.
– Tas tavo tėvas su savo idiotiškomis kovomis, – burbtelėjo mama, taisydama mėmė apykaklę. Buvo akivaizdu, kad močiutė giliai įmigo arba numirė… Vis dėlto ne, nes kaulėta krūtinė ritmingai kilnojosi. – Na, aš tai jau tikrai niekur nevyksiu. Turiu skirti visą dėmesį savo menui. Juk jūs atvažiuosite į tą renginį kitą savaitę?
Mudvi su Margareta apsikeitėme neramiais žvilgsniais ir pradėjome kažką mykti. Mamos menas – viena iš tų temų, kuria geriau nekalbėti.
– Greise! – pašaukė mėmė, staiga sugrįžusi į gyvenimą. – Užteks čia stovėti! Kitė ruošiasi mesti vestuvinę puokštę! Eik! Eik! – Ji nukreipė savo vežimėlį tiesiai man į kojas taip negailestingai tarsi Egipto faraonas Ramzis, persekiojantis mėginančius išsigelbėti žydus vergus.
– Močiute, liaukis! Prašau! Juk man skauda! – paprašiau mėgindama patraukti kojas jai iš kelio, bet tai senolės nesustabdė.
– Eik! Turi padėti sau visais įmanomais būdais! Mama išpūtė akis.
– Palik ją ramybėje, Eleonora. Nejaugi nematai, kad ji kenčia? Greise, brangute, neik, jeigu tai tave liūdina. Niekas tavęs nekaltins.
– Man viskas gerai, – garsiai pareiškiau ir pamėginau susiglostyti neklusnius plaukus, iš kurių pažiro segtukai. – Aš eisiu.
Po velniais, jeigu to nepadarysiu, bus tik dar blogiau. Regis, jau girdžiu visus šnabždantis: „Vargšė Greisė, tik pažvelkite į ją, kėpso kaip nudvėsęs oposumas ant kelio, nepajėgia nė pasijudinti." Beje, mėmė vežimėlio ratai suspėjo paženklinti juodais dryžiais mano suknelę. Patraukiau į šokių aikštelę taip pat noriai, kaip Anglijos karalienė Ana Bolein ant ešafoto. Mėginau įsimaišyti į pakraštyje susispietusių avelių būrį, kad neturėčiau nė menkiausios galimybės pagauti puokštę. Iš garsiakalbių klasiškai griaudėjo daina „Katės nagų sukelta karštinė"6 ir aš nesusilaikiusi suprunkščiau.
O tada pastebėjau Endrių. Taip kaltai žvelgiantį į mane, kad nors mirk. Jo naujosios draugės niekur nebuvo matyti. Man širdis suspurdėjo krūtinėje. Suprantama, žinojau, kad jis bus čia. Juk pati pakišau mintį jį pakviesti. Bet matant buvusį sužadėtinį ir žinant, kad jis čia pirmą kartą viešai pasirodė su kita moterimi, rankos sudrėko, krūtinę užgulė sunkumas. Šiaip ar taip, Endrius Karsonas – tas vyras, už kurio tikėjausi ištekėti. Tas, su kuriuo išsiskyriau, likus vos trims savaitėms iki vestuvių. Ir tas, kuris mane paliko, nes įsimylėjo kitą.
Prieš dvejus metus Endrius lydėjo mane į antrąsias pusseserės Kitės vestuves. Mudu visą laiką buvome drauge, o kai atėjo puokštės metimo laikas, pakilau eiti jos gaudyti daugiau ar mažiau laiminga. Tik apsimečiau, kad esu kiek sutrikusi, bet juk turėjau nuolatinį draugą. Tada nepagavau puokštės ir grįždama iš šokių aikštelės pajutau Endriaus ranką ant paties. „Maniau, kad labiau pasistengsi", – pasakė jis ir dabar aš prisiminiau, kaip anuomet sudrebėjau iš susijaudinimo dėl tokių žodžių.
O dabar jis čia su naująja drauge. Ji vardu Natali. Jos šviesūs plaukai ilgi ir lygūs. Kojos dar ilgesnės. Ji architektė.
Natali – mano mylimiausia jaunėlė sesuo, kuri, suprantama, vengia aplinkinių žvilgsnių šiose vestuvėse.
Kitė metė puokštę. Jos sesuo, kita mano pusseserė Ana, pagavo, kaip buvo planuota ir, be abejo, surepetuota. Kankynė baigėsi. Bet ne. Kitė pastebėjo mane, kilstelėjo sijonus ir skubiai prisiartino.
– Greitai ateis tavo eilė, Greise, – garsiai pranešė ji. – Tu tik laikykis, gerai?
– Žinoma, – atsakiau. – Visa tai kartojasi kaip dėja vu, Kite! Ir vėl pavasaris, ir vėl tavo vestuvės…
– Vargšelė. – Ji tvirtai suspaudė man ranką, atsaini užuojauta dingo kaip nebuvusi. Tada žvilgtelėjo į kirpčiukus (taip, jie tikrai spėjo ataugti per penkiolika metų, praėjusių nuo tada, kai buvo juos nukirpusi) ir sugrįžo pas savo jaunikį ir tris vaikus iš dviejų ankstesnių santuokų.
Dar po trisdešimt trijų minučių aš pagalvojau, kad jau gana ilgai buvau narsi. Kitės puota kaip reikiant įsisiūbavo. Kadangi grojo gyva muzika ir man niežėjo padai parodyti visiems, kaip turi būti šokama tikra rumba, nusprendžiau geriau kilti namolio. Jeigu čia ir buvo koks nevedęs, gerai atrodantis, pasiturintis ir tvirtos moralės vyras, jis, matyt, slėpėsi po stalu. Tranki muzika nutilo ir aš pakilau.
Pastūmusi tualeto duris mečiau greitą baugų žvilgsnį į veidrodį – net man pačiai buvo sunku patikėti, kad mano plaukai gali taip susigarbanoti. Viešpatie, jie styrojo beveik horizontaliai. Tikras širšių lizdas. Dar kartą pamėginau pastumti duris ir tada išgirdau neaiškius garsus sau už nugaros. Lyg ir šniurkščiojimą. Vogčiomis dirstelėjau pro petį. Gražūs bateliai. Su diržiukais, aukšta pakulne, mėlynos kokybiškos odos.
– Hmm… Ar viskas gerai? – paklausiau suraukusi antakius. Bateliai man pasirodė matyti.
– Greise, – pasigirdo tylus balselis. Nieko nuostabaus, kad pamaniau kažkur mačiusi batelius. Mudvi su jaunėle sese kartu juos pirkome praėjusią žiemą.
– Nate? Brangute, ar viskas gerai?
Sušiugždėjo suknelė. Paskui mano sesuo irgi pastūmė duris. Ji stengėsi šypsotis, bet skaisčiai mėlynas akis temdė ašaros. Pastebėjau, kad tušas nenubėgęs. Natali atrodė kupina tragiško žavesio tarsi Ilza, tarianti sudie Rikui Kasablankos oro uoste.
– Kas nutiko, Nate? – paklausiau.
– Ak, nieko… – Ji patempė lūpą. – Viskas gerai. Aš luktelėjau.
– Ar kas ne taip su Endriumi? Dailus Natali veidas persikreipė.
– Na… supranti… Man atrodo, kad mums nieko neišeis, – atsiliepė ji, vos sudrebėjęs balsas išdavė jaudulį. Sesė prikando lūpą ir nudūrė žvilgsnį.
– Kodėl? – pasiteiravau. Širdyje grūmėsi palengvėjimas ir susirūpinimas.
Suprantama, nepulčiau žudytis, kad Natali ir Endriaus santykiai nesiklosto, tačiau mano jaunėlei sesei nebūdinga dramatizuoti padėtį. Tiesą sakant, paskutinį kartą mačiau ją
„Cat Scratch Fever“ (angl.).
