Ji vis dar nežiūrėjo į mane. Kas per velniava. – Ar tai dėl manęs, Nate?
Ji tylėjo.
Aš atsidusau.
– Nate, atsakyk.
Ji skubiai dirstelėjo į mane ir vėl nudelbė akis.
– Tu vis dar neišmetei jo iš galvos, – pašnibždomis pasakė. – Nors ir tvirtini, kad nebegalvoji… Mačiau tavo veidą, kai buvo metama puokštė. Ak, Greise, aš labai atsiprašau. Neturėjau teisės taip pasielgti…
– Natali, – įsiterpiau, – man jis nė truputėlio nerūpi. Tikrai. Prisiekiu.
Sesė pažvelgė į mane tokiu kaltės ir kančios kupinu žvilgsniu, kad tolesni žodžiai išsprūdo savaime, beveik prieš mano valią:
– Nate, aš su kai kuo susitikinėju.
Še tau, kad nori. Juk išties neketinau šito sakyti, tačiau paveikė kaip burtai. Natali mirksėdama žvelgė į mane. Dvi ašaros dar nusirito rausvais lyg žiedlapiai skruostais, bet veidas viltingai nušvito, akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Tikrai? – paklausė ji.
– Taip, – pamelavau ir išsitraukusi popierinę servetėlę nušluosčiau sesei veidą. – Kelias savaites.
Iš Natės veido dingo tragiška išraiška.
– Tai kodėl neatsivedei jo šį vakarą?
– Na, supranti. Tos vestuvės. Kiekvienas puls smalsauti, jeigu pasirodysiu su kuo nors.
– Tu nepasakei net man, – papriekaištavo sesė ir kaktoje pasirodė vos pastebima raukšlė.
– Tiesiog nenorėjau niekam nieko sakyti, kol įsitikinsiu, ar išvis verta užsiminti. – Aš vėl nusišypsojau visai kaip senais laikais, sušildyta šios minties, ir šįkart Natė taip pat šyptelėjo man.
– Kuo jis vardu? – paklausė ji.
– Vajatas, – atsakiau, tesugaišusi sekundės dalelytę, mat prisiminiau savo fantaziją apie rato keitimą. – Jis gydytojas.
2
Turiu pasakyti, kad likusi vakaro dalis mums visiems susiklostė daug geriau. Natali palydėjo mane atgal prie stalo, kur sėdėjo visa mūsų šeima, ir primygtinai reikalavo, kad truputį ją palaikyčiau, nes ji pernelyg susinervinusi po mūsų pokalbio.
– Greisė su kai kuo susitikinėja! – subtiliai pareiškė ji, žvelgdama į visus švytinčiomis akimis.
Margareta, kuri iki tol skausminga išraiška klausėsi močiutės pasakojimo apie nosies polipus, kaipmat nukreipė dėmesį į mane. Mama su tėčiu liovėsi bartis ir apibėrė mane klausimais. Bet aš tvirtai laikiausi savo – dar anksti apie tai kalbėti. Margareta kilstelėjo antakį, tačiau nieko nepasakė. O aš akies krašteliu ieškojau Endriaus – juodu su Natali laikėsi atstu vienas nuo kito, kad nežeistų mano jausmų. Taigi jo nepamačiau.
– Kaip tas žmogus užsidirba pragyvenimui? – pradėjo kvosti mėmė. – Tikiuosi, tai ne vienas iš mokytojų praktikantų? Tavo seserys susirado padoriai atlyginamus darbus, Greise, nesuprantu, kodėl tu negali.
– Jis gydytojas, – pasakiau ir pačiupusi iš padavėjo taurę džino su toniku gurkštelėjau.
– Kokios srities? Ar apsirijėlių? – pasidomėjo tėtis.
– Ne, vaikų chirurgijos, – ramiai atsakiau.
Gurkšnis. Dar vienas. Tikėjausi, kad visi manys, jog raudonis mano veide ne dėl melo, o dėl alkoholio.
– Ak, Greise, – atsiduso Natė, pražydusi angeliška šypsena. – Ak, Greise.
– Nuostabu, – pareiškė tėtis. – Nepaleisk jo, Greise.
– Jai nėra reikalo už ko nors laikytis, Džimai, – atžariai kirto mama. – Tu juk esi jos tėvas! Argi būtina ją taip skaudinti?
Paskui jie liovėsi klausinėję ir peršoko prie kitos temos. Kaip gerai, kad galiausiai galima išbraukti vargšelę Greisę iš rūpesčių sąrašo.
Susiradau mobilųjį telefoną, norėdama išsikviesti taksi ir paskambinti savo nuostabiajam draugui gydytojui. Be to, stengiausi išvengti pokalbio su buvusiu sužadėtiniu. Bandydama išmesti iš galvos ir širdies Natali su Endriumi, elgiausi visai kaip Skarlet Ohara – „pagalvosiu apie tai rytoj" – ir nukreipiau mintis į naująjį išgalvotą draugą. Kaip gerai, kad prieš kelias savaites sprogo automobilio padanga, kitaip nebūčiau taip greitai vėl atsistojusi ant kojų.
Kaip būtų šaunu, jeigu vaikų chirurgas Vajatas būtų tikras. Be to, būtų geras šokėjas, na, bent truputį mokėtų judėti valso žingsniu. Jeigu jam pavyktų sužavėti mėmė, paklausinėti mamą apie skulptūras ir nepakraupti nuo jos aiškinimų. Jeigu jis žaistų golfą kaip Stiuartas ir juodu galėtų planuoti rytinius susitikimus golfo lauke. Jeigu bent kiek išmanytų apie JAV pilietinį karą. Jeigu nutiltų sakinio viduryje, nes pažvelgtų į mane ir paprasčiausiai užmirštų, apie ką kalbėjo. Jeigu jis dabar lydėtų mane laiptais, atitrauktų šios nepatogios suknelės užtrauktuką ir išdulkintų lyg išprotėjęs.
Taksi įsuko į mano gatvę ir sustojo. Sumokėjau vairuotojui, išlipau ir minutėlę pastovėjau žiūrėdama į savo namą. Tai buvo nedidelis trijų aukštų karalienės Viktorijos stiliaus pastatas. Aukštas ir siauras. Keli narsūs narcizai styrojo prie įėjimo. Netrukus ir tulpių lysvės sužėrės rausvai ir geltonai. O gegužę alyvos, augančios rytinėje namo pusėje, užtvindys visus kambarius neprilygstamu kvapu. Didžiąją vasaros dalį aš praleisiu verandoje skaitydama, rašydama straipsnius įvairiems žurnalams, laistydama ilgalapius inkstpaparčius ir begonijas. Mano namas. Kai jį nusipirkau (tiksliau, kai mudu su Endriumi jį nusipirkome), jis buvo apšiuręs ir apleistas. O dabar atrodo kaip paveikslėlis. Mano paveikslėlis, nes Endrius paliko mane anksčiau, nei buvo įrengta nauja garso izoliacija, permūrytos ir perdažytos sienos.
Aukštiems kulniukams sucaksėjus plokštėmis grįstu taku, lange pasirodė Anguso snukutis ir aš nusišypsojau… O paskui susverdėjau. Regis, buvau truputį įkaušusi, tuo įsitikinau nesėkmingai mėgindama susirasti raktus. Štai. Pagaliau raktas spynoje. Beliko jį pasukti.
– Sveikutis, Angusai Markfangusai! Mamytė parėjo! Šunelis prišoko prie manęs, paskui nesitverdamas džiaugsmu dėl mano stebuklingo pasirodymo nukūrė laiptais ir pradėjo sukti nesibaigiančius garbės ratus po svetainę, valgomąjį ir koridorių.
– Pasiilgai mamytės? – paklausdavau kaskart, kai jis prašvilpdavo pro šalį. – Ar… tu… pasiilgai mamytės?
Galiausiai šunelio energija kažin kaip išseko ir jis atvilko savo vakaro laimikį – sudraskytą popierinių nosinaičių dėžutę, kurią išdidžiai padėjo man prie kojų.
– Ačiū, Angusai, – pasakiau aš, supratusi, kad tai yra dovana.
Jis susmuko priešais mane, nenuleisdamas dievinančių juodų apvalių
