pastebėjau vyrą. Nors lauke buvo tamsu, gatvės žibintų šviesa leido man aiškiai įžiūrėti iš lėto palei sieną slenkantį siluetą. Nepažįstamasis apsidairė, stabtelėjo, paskui vėl pajudėjo prie užpakalinio įėjimo, neskubėdamas atsargiai užkopė laiptais ir pajudino rutulio formos rankeną. Regis, durys buvo užrakintos. Vyras žvilgtelėjo po durų kilimėliu. Nieko nerado. Tada vėl paklebeno rankeną. Šįkart stipriau.
Nežinojau, ko griebtis. Niekada iki šiol man neteko matyti įsilaužimo. Tame name, pažymėtame trisdešimt šeštuoju Klevų gatvės numeriu, niekas negyveno. Per dvejus metus, praleistus Piterstone, nesu regėjusi prie jo nė vieno žmogaus. Tai buvo vieno aukšto pastatas, kaip reikiant apleistas ir reikalaujantis didelio remonto. Dažnai pagalvodavau, kodėl niekas jo nenusiperka ir nesutvarko. Visiškai aišku, kad viduje nėra ko vogti…
Garsiai nurijusi seilę susigriebiau, jog jeigu naktinis plėšikas pasuktų galvą, kaipmat mane pastebėtų, nes kambaryje dega šviesa, o portjeros neužtrauktos. Nenuleisdama akių nuo nepažįstamojo grįžtelėjau užgesinti lempos. Įtartinas asmuo, kaip mintyse spėjau pavadinti vyrą, pastūmė duris petimi. Paskui dar stipriau. Aš krūptelėjau, bet durys nepasidavė. Jam nepasisekė. Vyras pamėgino dar kartą, tada atsitraukė ir nužirgliojo prie lango. Prispaudęs rankas prie akių bandė įžiūrėti, kas yra viduje.
Man visa tai atrodė labai įtartina. Neabejojau, kad vyras mėgins atplėšti langą. Bet jam ir vėl nepasisekė. Regis, daug kartų esu mačiusi panašius epizodus televizijos seriale „Įstatymas ir tvarka", visada palaikančiame draugiją vienišai moteriai, bet šiuokart viskas atrodė daugiau nei aišku. Gretimame negyvenamame name vykdomas nusikaltimas. Savaime suprantama, nieko gero. O ką, jeigu vagis sumanys atsibelsti čia? Tada dvejų metų Argusui teks laikyti namų saugojimo egzaminą. Kramtyti batus ir draskyti tualetinį popierių tai jis moka. O apginti mane nuo vidutinio sudėjimo vyro? Nesu įsitikinusi. Pala, ar plėšikas tikrai vidutinio sudėjimo? Iš pažiūros jis gana tvirtas. Ir gana stiprus.
Prieš akis pradėjo plaukti siaubingi vaizdai ir apėmė negera nuojauta, kad tai netrukus gali tapti tikrove. Vyras, kuris dabar mėgina atidaryti kitą langą, gal ir nepanašus į žudiką, ieškantį vietos lavonui paslėpti. Jo automobilyje tikriausiai neguli milijono dolerių vertės heroino partija. Ir aš nuoširdžiai tikėjausi, jog jis neplanuoja namo rūsyje prirakinti grandinėmis vidutinio sudėjimo moters ir palaukti, kol ji tiek sublogs, kad būtų galima iš jos odos pasisiūdinti naują drabužį, kaip padarė vyrukas iš „Avinėlių tylėjimo".
Naktinis plėšikas antrą kartą šturmavo duris. „Na gerai, drauguže, – mintyse tariau sau. – To jau per daug. Laikas skambinti į policiją." Net jeigu jis ir ne žudikas, tai aiškiai ketina įsilaužti į namą. Kas per veiksmažodis? „Įsilaužti". Juokingai skamba, atsižvelgiant į dvi (o gal tris?) ištuštintas taures džino su toniku, juk bent jau iki šiol nebuvau didelė gėrėja. Vis dėlto kad ir kaip pavadintum, veikla kaimynystėje atrodė velniškai nusikalstama. Vyras pranyko už namo, mano tvirtu įsitikinimu, ieškodamas kitų būdų patekti į vidų. Po galais! Laikas pasinaudoti mokesčių mokėtojų pinigais ir paskambinti farams.
– 911, prašau pranešti apie įvykį.
– Labas, kaip laikotės? – paklausiau.
– Ar pranešite apie įvykį, ponia?
– Na, suprantate, nesu tikra, – atsiliepiau ir primerkiau vieną akį, kad geriau matyčiau įsilaužėlį. Bet nieko nepešiau: vyras pradingo už tolimojo namo kampo. – Man atrodo, kad mėgina apiplėšti kaimyninį namą. Esu Greisė Emerson iš Piterstono, Klevų gatvės trisdešimt ketvirtojo namo.
– Minutėlę. – Fone išgirdau traškant radijo siųstuvą. – Jūsų rajone budi policijos ekipažas, ponia, – po akimirkos vėl prabilo operatorė. – Mes tuojau pat perduosime jam šią informaciją. Tiksliai pasakykite, ką matote.
– Hmm, dabar nieko. Bet jis… ketina apšvarinti namą, suprantate, – pasakiau ir krūptelėjau. Ketina apšvarinti? Kalbu kaip koks Tonis Sopranas. – Turiu galvoje, jis slankioja aplinkui mėgindamas atidaryti duris ir langus. Matote, tame name niekas negyvena.
– Dėkui, ponia. Policija netrukus bus ten. Ar pageidaujate, kad nedėčiau ragelio? – paklausė ji.
– Ne, viskas gerai, – atsakiau nenorėdama pasirodyti visiška bailė. – Ačiū.
Padėjusi ragelį net pasijutau šiokia tokia didvyrė. Profesionali savo rajono stebėtoja. Kadangi daugiau negalėjau matyti vyro pro virtuvės langą, nuslinkau į valgomąjį (velnias, mane truputį mėtė į šalis, matyt, vis dėlto ištuštinau tris taures). Vogčiomis dirstelėjusi pro langą, nepamačiau nieko ypatinga. Sirenų, beje, irgi neišgirdau. Kurgi tie farai? Galbūt nereikėjo skubėti dėti ragelio? O ką, jeigu naktinis plėšikas įsitikino, kad ten nėra ko vogti, ir nusprendė užsukti pas mane? Juk aš turiu daugybę puikių daiktų. Vien už minkštų baldų komplektą paklojau porą tūkstančių žaliųjų. Mano kompiuteris – tikras meno kūrinys. O praėjusį gimtadienį tėvai padovanojo šį nuostabų plazminį televizorių.
Apsidairiau aplink. Kvaila, suprantama, bet jausčiausi saugiau, jeigu… na, turėčiau ginklą ar ką nors panašaus. Dievas mato, pistoleto mano namuose nėra. Mečiau žvilgsnį į peilių dėklą. Ne. To jau per daug, net man. Tiesa, pastogėje turiu du senovinius šautuvus, ką jau kalbėti apie durtuvą ir kitą butaforinę pilietino karo laikų amuniciją. Mes nenaudojame tikrų kulkų, neįsivaizduoju, kad galėčiau ką nors nudurti, nors su didžiausiu malonumu apsimetu tai daranti tariamų mūšių laukuose.
Nusėlinusi į svetainę atidariau sieninę spintą ir įvertinau turimą pasirinkimą. Pakabas neveiksmingas, skrybėlė per lengva. Bet palaukite, antai į kampą nukišta mano žolės riedulio lazda, užsilikusi nuo vidurinės mokyklos laikų. Saugojau ją visus šiuos metus dėl sentimentalių priežasčių, kad galėčiau prisiminti tą neilgą laikotarpį, kai buvau sportininkė. Dabar pasijutau laiminga. Nors tai ir ne ginklas, tačiau apsiginti vis dėlto galėsiu. Nuostabu.
Angusas jau pūtė į akį virtuvėje stovinčiame guolyje – pintinėje su raudono aksomo pagalvėle. Gulėjo ant nugaros, iškėlęs į viršų baltas minkštas letenėles, paslėpęs mažus dantis. Neatrodo, kad iš jo būtų daug naudos, jeigu plėšikas mėgintų įsilaužti į namą.
– Kelkis, Angusai, kaubojau, – sušnibždėjau. – Grožis – dar ne viskas, ar supranti?
Šunelis nusičiaudėjo ir aš krūptelėjau. Ar vagišius girdėjo? O kad jau taip, gal nuklausė ir mano pokalbį telefonu? Išdrįsau žvilgtelėti pro valgomojo langą. Farų vis dar nė kvapo. Prie gretimo namo durų taip pat nieko nematyti. Galbūt plėšikas patraukė savais keliais?
Arba nutarė apsižvalgyti kaimynystėje. Ir dabar ateina manęs. Na, tiksliau, mano turto. Arba vis dėlto manęs. Niekada negali žinoti.
Spausdama rankoje žolės riedulio lazdą truputį aprimau. Galbūt man vertėtų tiesiog nutykinti laiptais ir užsirakinti palėpėje? Kad šautuvai būtų po ranka, nors apkabose ir nėra šovinių. Policija pati susidoros su vagišiumi kaimynystėje. Beje, jei jau kalbame apie farus, baltos ir juodos spalvų automobilis kaip tik atšvilpė gatve ir sustojo prie Darenų namo. Nuostabu. Aš išgelbėta. Belieka nusigauti į valgomąjį ir pasižiūrėti, ar ponas Naktinis plėšikas pasirodė akiratyje.
Neįžiūrėjau nė gyvos dvasios. Ničnieko. Tik alyvų šakos lingavo prieš langus. Kalbant apie langus, tėtis teisus. Juos būtina pakeisti. Turbūt
