dar tebespausdama rankoje žolės riedulio lazdą atidariau laukujes duris.
Be ten buvo ne farai. Tiesiai prieš mane stovėjo Naktinis plėšikas.
– Labas, – pasisveikino jis.
Smogiau jam lazda anksčiau, nei supratau, kad pajudėjau iš vietos, ir tik tada mano ištuštėjusią galvą vienu metu užgriuvo įvairiausi garsai ir vaizdai. Duslus dunkstelėjimas, medžiui atsimušus į žmogaus kūną. Nesuvaldomai drebanti mano ranka. Begalinė nuostaba vagišiaus veide, kai jis prisidengė akį. Mano linkstančios kojos. Iš lėto klumpantis vadinamasis plėšikas. Įnirtingas Anguso skalijimas.
– Ai! – silpnai suriko nekviestas svečias.
– Eik šalin, – vargais negalais išlemenau, vos nulaikydama žolės riedulio lazdą. Visa tirtėjau kaip epušės lapas.
– O Dieve, ponia, – nesavu iš nuostabos balsu kreipėsi į mane vagišius.
Angusas, urgzdamas kaip įtūžęs liūtukas, įsikibo jam į rankovę ir puolė lyg pašėlęs sukioti galvą, stengdamasis kuo daugiau nuveikti. Uodegėlė džiaugsmingai judėjo, kūnelis drebėjo iš susijaudinimo ginant šeimininkę.
Ar turėčiau mesti lazdą? Bet gal tada suteikčiau nepažįstamajam galimybę sugriebti mane? Argi ne tokią klaidą padaro dauguma moterų ir atsiduria rūsyje, kur būna marinamos badu, kol oda atsiskiria nuo kaulų?
– Policija! Rankas aukštyn!
Teisingai! Policija! Dėkui Dievui! Du pareigūnai bėgo per pievelę mūsų pusėn.
– Rankas aukštyn! Tučtuojau!
Paklusau. Žolės riedulio lazda išslydo man iš rankų, atsitrenkė plėšikui į galvą ir nukrito ant verandos grindų.
– Dėl Dievo meilės, – sumurmėjo jis ir krūptelėjo. Angusas paleido rankovę ir nukūrė prie lazdos, inkšdamas ir skalydamas iš smagumo.
Vagišius dėbtelėjo į mane. Jo paakys jau spėjo įgauti melsvai raudoną atspalvį. O Dieve, iš kur tas kraujas?!
– Rankas už galvos, bičiuli, – paliepė vienas policininkas, išsitraukęs antrankius.
– Negaliu patikėti, – prabilo vagišius su tokiu bejėgišku (kaip man pasirodė) nuolankumu, tarsi būtų jau ne kartą pakliuvęs į panašią padėtį. – Ką aš padariau?
Pirmasis policininkas neatsakė, tik uždėjo antrankius.
– Prašau eiti į vidų, ponia, – pasakė kitas pareigūnas.
Aš nuleidau rankas ir įsvirduliavau vidun. Angusas atvilko man iš paskos nelemtą žolės riedulio lazdą ir pradėjo sukti džiaugsmingus ratus aplinkui. Susmukau ant sofos ir pasiėmiau šunį ant rankų. Jis energingai palaižė man smakrą, du kartus sulojo ir sutaršė plaukus.
– Ar jūs esate panelė Emerson? – paklausė faras, atsargiai peržengęs žolės riedulio lazdą.
Linktelėjau, vis dar nepaliaujamai drebėdama. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės.
– Tai kas čia įvyko?
– Aš pamačiau vyrą, kuris mėgino įsilaužti į kaimyninį namą, – ėmiau aiškinti, mėgindama ištraukti savo plaukų sruogą Angusui iš nasrų. Kalbėjau greitai ir spigiai. – Beje, jame niekas negyvena. Tada aš paskambinau jūsų vyrukams, o jis kaip tik išdygo mano verandoje. Taigi tvojau jam žolės riedulio lazda. Žaidžiau šį žaidimą vyresnėse klasėse.
Aš atsilošiau, nurijau seilę, žvilgtelėjau pro langą ir kelis kartus giliai įkvėpiau, mėgindama atgauti savitvardą. Faras manęs neskubino, tad glosčiau šiurkštų šuns kailį, o mažius net inkštė iš pasitenkinimo. Dabar, galvojant apie tai, kas atsitiko, pradėjo atrodyti, kad pliekti lazda plėšiką gal ir nebuvo būtino reikalo. Kiek pamenu, jis net pasilabino. Bent jau man taip atrodo. Taip, jis pasakė „labas". Ar vagišiai visada taip mandagiai elgiasi su būsimomis aukomis? „Sveiki, aš norėčiau apiplėšti jūsų namus. Ar jūs nieko prieš?"
– Jums viskas gerai? – pasidomėjo policininkas. – Ar jis nesužeidė jūsų? Gal grasino? – Aš papurčiau galvą. – Kodėl atidarėte duris, panele? Juk taip elgtis nesaugu. – Pareigūnas nepritariamai suraukė antakius.
– Hmm, na, pamaniau, kad sulaukiau jūsų, vyrukai. Kaip tik pamačiau pro langą policijos automobilį. Ne, tas vyras manęs nesužeidė. Jis tik… – „Pasilabino", – užbaigiau mintyse. – Jis pasirodė man… hmm… įtartinas. Na, šiek tiek. Suprantate, sukinėjosi aplink kaimyninį namą. Štai ir viskas. Sėlino ir vogčiomis apžiūrinėjo. O ten niekas negyvena. Nemačiau nė gyvos dvasios nuo to laiko, kai nusipirkau šį namą. Tiesą sakant, neketinau šio vyruko mušti.
Labai suabejojau, ar tai, ką pasakiau, nuskambėjo išmintingai.
Faras įtariai pažvelgė į mane ir kažką pasižymėjo nedidelėje juodoje užrašų knygelėje.
– Ar jūs išgėrusi, panele? – paklausė jis.
– Truputį, – kaltai išlemenau. – Ir tikrai nevairavau automobilio. Buvau vestuvėse. Ištekėjo mano pusseserė. Ne pati maloniausia būtybė. Na, nesvarbu. Žodžiu, aš išgėriau vieną kokteilį. Džino su toniku. Tiesą sakant, du su puse. Na, gal tris.
Faras užvertė užrašų knygelę ir atsiduso.
– Bučai? – Tarpduryje pasirodė antrasis policininkas. – Iškilo problema.
– Ar jis pabėgo? – gyvai pasidomėjau. – Išsigelbėjo? Antrasis policininkas gailiai pažvelgė į mane.
– Ne, panele, jis vis dar sėdi ant jūsų laiptų. Mes uždėjome jam antrankius, tad galite nebijoti. Bučai, ar galėtum ateiti minutėlei?
Bučas pakilo, lempos šviesoje sublizgo ginklas. Spausdama Angusą prie krūtinės aš nutykinau prie svetainės lango ir truputį praskleidžiau portjerą (mėlyno natūralaus šilko, labai gražią). Ant priebučio laiptelių nugara į mane išties vis dar sėdėjo vagišius, o pareigūnas Bučas kažką aptarinėjo su porininku.
Dabar, kai man nebegrėsė mirtinas pavojus, galėjau kaip reikiant apžiūrėti nepažįstamąjį. Tankūs rudi plaukai, tiesą sakant, gana gražūs. Platūs pečiai… Gerai, kad man neteko su juo susigrumti. Na, tikiuosi, kad tai, kas nutiko, nebuvo grumtynės. Žvelgiant į rankų raumenis, išsišovusius pro marškinius, buvo galima spręsti, kad vyrukas tvirtas. Jis tik apsimetė esąs romus, kai leidosi surakinamas antrankiais. Tarsi pajutęs mano žvilgsnį vagišius atsigręžė. Aš krūptelėjau ir skubiai atšokau nuo lango. Nepažįstamojo akis jau buvo spėjusi užtinti. Po galais! Aš visai neplanavau jo pulti. Aš išvis nieko neplanavau… Kiek suprantu, veikiau instinktyviai.
Pareigūnas Bučas sugrįžo į vidų.
– Gal jam reikia ledo? – pašnibždomis paklausiau.
– Jam viskas bus gerai, panele. Tvirtina, kad gyvena gretimame name, bet mes ketiname vežtis jį į policijos skyrių ir patikrinti jo pasakojimą. Ar galite
