į Niną, jo akyse šmėkščiojo mirties nuojauta.
O Dieve!
Nina atsistojo ir užsikišo plaukus už ausų, stengdamasi atrodyti ir elgtis praktiškai bei ryžtingai. Ji neims šito šuns. Jai reikia laimingo žvitraus šunyčio, o šis, net būdamas geriausios nuotaikos, atrodys kaip profesionalus gedėtojas. Be to, jis ne šunytis.
Tiks bet kuris šuo, tik ne šitas.
Nina dar kartą dirstelėjo į šunį ir iš už ausų išsprūdusios tamsios garbanos vėl sukrito ant akių, tarsi atspindėdamos nelaimėlio liūdesį. Šuo vos regimai nulenkė galvą, lyg ši staiga būtų tapusi pernelyg sunki, o ausys, regis, dar labiau nukaro.
Negali imti šito šuns. Jis pernelyg liūdnas. Pernelyg didelis. Pernelyg senas. Nina žingtelėjo atgal ir šuo atsidusęs išsitiesė ant šaltų kietų grindų, nieko nesitikėdamas, niekieno nemylimas. O ryt iš pat ryto pažvelgs mirčiai į akis.
Nina atsigręžė į centro darbuotoją ir pareiškė:
– Paimsiu jį.
Moteris kilstelėjo antakį.
– Jis jums panašus į žvitruolį?
Nina mostelėjo šunyčių link.
– Juos vis tiek kas nors priglaus, tiesa?
– Greičiausiai.
Nina pažvelgė į vieną iš spurdančių putlučių šuniukų. Keturkojį uodeguotą „Prozaką“ [Antidepresantas (čia ir toliau – vert. pastabos).]. Tada nukreipė akis į liūdną vienišą šunį, kurio žavesį, jei kada tokio turėjo, nutrynė senatvė.
– Mudu su šiuo šunimi labai panašūs, – paaiškino ji centro darbuotojai. – Be to, neužmigčiau naktimis žinodama, kad galėjau jį išgelbėti, bet to nepadariau.
Moteris papurtė galvą.
– Visų neišgelbėsi.
– Na, bet šitą išgelbėti galiu. – Nina pritūpė ir kreipėsi į šunį: – Viskas gerai, Fredai. Ką tik išgelbėjau tavo subinę.
Šuo užvertė akis ir įsistebeilijo į ją.
– Nedėkok, nereikia. Smagu, kad galėjau padėti. – Nina atsistojo ir nusekė paskui centro darbuotoją koridoriumi. Jo gale atsisuko – Fredas žingtelėjo į priekį ir įrėmė nosį į grotas. – Ei, viskas gerai, – šūktelėjo jam Nina. – Grįšiu, kai tik suderėsiu dėl tavo išlaisvinimo.
Fredas sudejavo ir nukėblino į narvo gilumą.
– O taip, tu mane pralinksminsi, – pareiškė Nina ir nudrožė pasirašyti dokumentų bei susimokėti.
Fredas ne itin nudžiugo, kai centro darbuotoja pravėrė narvą ir leido jam iškrypuoti tiesiai į Ninos glėbį; nuo šuns sklido neįtikėtinai stiprus kvapas.
– Fredai, tu dvoki, – pranešė Nina ir pakėlusi jį ant rankų priglaudė prie krūtinės, mintyse guosdama save, kad šilkinį kostiumėlį bus galima išvalyti ir jis bent jau rudas, kaip ir didžioji Fredo kailio dalis, tad šuns plaukai ant audinio bus ne tokie pastebimi. Šuo pažvelgė į ją ir Nina pridūrė: – Be to, sveri visą toną. – Apkūnus ir aptukęs gyvūnas svėrė lyg akmuo, atrodė, kad visas svoris sutelktas sėdynėje. Ši pastebimai slystelėjo žemyn, kai Nina pamėgino atremti šunį į klubą. Vis dėlto, nors ir klaikiai dvokiantį, gera buvo laikyti jį glėbyje. – Aš tave išgelbėjau, Fredai, – sukuždėjo šuniui į ausį Nina, šis krūptelėjo pakutentas alsavimo ir kantriai, nors ir be entuziazmo, susitaikė su naujuoju likimo posūkiu.
Fredas kiek atkuto, kai Nina išnešė jį į kiemą, nutviekstą skaisčių saulės spindulių, tačiau jai pabandžius užsimesti visą svorį ant vieno klubo, kol atidarys baltojo „Civic“ dureles, truputį suirzo.
– Ketinau… įsigyti… šuniuką, – sunkiai alsuodama Nina kreipėsi į Fredą, stengdamasi laisvuoju klubu plačiau praverti dureles. – Nesiruošiau… pasiimti… pusiau baseto… pusiau biglio… su švinine subine. – Jai pavyko įgrūsti šunį ant užpakalinės sėdynės. Uždariusi dureles Nina atsirėmė į automobilį gaudydama kvapą. Fredas pasimuistė, kryptelėjo pirmyn, atgal, kol galiausiai įsitaisė ant melsvu apmušalu aptrauktos sėdynės, paskui apsisuko ir įbedė šlapią nosį į langą.
– Gerai, – atsidususi tarė Nina. – Jauskis kaip namie.
Ji įsėdo į automobilį ir užvedė variklį. Fredas įsirėmė letenomis į dureles, nosis langu čiūžtelėjo aukštyn. Nina su ilgesiu prisiminė šunyčius.
– Mane tuoj supykins, – ji persisvėrė per Fredą ir pasukusi rankenėlę nuleido langą iki pusės. – Tik neiššok. Tavo gyvenimas ką tik pasitaisė.
Išgirdęs jos balsą mišrūnas atsisuko ir, kol ji, užgulusi naująjį draugą, suko langą žemyn, įsistebeilijo šeimininkei į akis. Nina paleido rankenėlę ir pažvelgė į šiltas rudas Fredo akis. Jis išties mielas šuo. Žinoma, ne itin gerai nusiteikęs. Juo dėta ir Nina nepul tų džiaugtis permainomis. Fredas jos nepažįsta. Nina nė nenutuokia, kur jis gyveno anksčiau. Gal ankstesni šeimininkai jį skriaudė. Nesvarbu. Svarbiausia, kad Fredui reikia meilės. Visiems jos reikia. Netgi jai. Štai ir įsigijo Fredą.
Fredą.
Nina užsimerkė. Puikumėlis. Turi Fredą. Netgi geriausia draugė pamanys, kad jai visai pasimaišė. „Ką tu nusipirkai?“ – pasiteiraus Čeritė ir išvydusi Fredą, pusamžį, palūžusį ir nuvargusį šunėką, ji… Nina darsyk pažvelgė į kantrias rudas Fredo akis ir susigėdo.
– Viskas gerai, Fredai, – paglostė šuns galvą. – Dabar tu mano šuo. Viskas gerai.
Fredas pažiūrėjo Ninai į akis, išsitiesė, metėsi ant jos ir ilgu seilėtu liežuviu lyžtelėjo veidą nuo smakro iki pat kaktos.
– Oi, Fredai! – Nina apsipylė ašaromis ir jį apsikabino. Stipriai suspaudė nutukusį, šiltą ir spurdantį šunį glėbyje džiaugdamasi, kad jos gyvenime vėl atsirado gyva būtybė. Niną užplūdo palengvėjimas: pagaliau ji gali išverkti visas nuoskaudos ir vienatvės ašaras – na ir kas, kad naujasis draugas turi keturias letenas ir atsiduoda šunimi. – Mes būsime labai laimingi, Fredai, – kūkčiodama kreipėsi į šunį Nina. – Tikrai. Mums kartu bus be galo gera.
Atsidusęs Fredas ėmė laižyti ašaras Ninai nuo veido, ir ji dar graudžiau apsiverkė. Jau seniai nesijautė tokia laiminga.
Nina paskutinį kartą šnarpštelėjo, paleido Fredą ir pajudėjo iš vietos, norėdama pagaliau parodyti naujuosius jo namus ir paskambinti Čeritei, kad ateitų susipažinti.
– Fredai, nuo šiol turi šeimą, – kreipėsi į Fredą Nina. – Važiuoji namo.
Aleksas Muras tysojo ant kušetės tuščiame apžiūros kabinete Riverbendo ligoninės priimamajame, stengdamasis pamiršti šeimos reikalus ir nors kiek nusnūsti, kol bus iškviestas dėl dar vieno skubaus atvejo. Kaip tik tuo metu pro duris įžengė vyresnysis brolis ir švystelėjo jam ant pilvo
