ir yra mano mylimiausia giminaitė.
– Ei! – Maksas išsitiesė kėdėje. – O aš? Pasistengiau, kad tau netektų nuolat teisintis tėvui, kodėl nesieki karjeros. Tu man skolingas.
– Aš jau padariau karjerą, – nežinia kelintą kartą pakartojo Aleksas. – Esu gydytojas.
– Taip, bet pasirinkai prastą specializaciją, – atkirto Maksas. – Privalai rinktis prestižinę medicinos kryptį, o ne priimamąjį. Jie privertė mane, privers ir tave. Kardiologija, onkologija, ginekologija…
– Ne, – atkirto Aleksas. – Aš mėgstu savo darbą. Eik lauk. Bandau pamiegoti.
Smulki tamsiaplaukė seselė kyštelėjo galvą pro duris.
– Ei, Aleksai, mums tavęs reikia. Atveža skubių pacientų, – šūktelėjo ji ir išnyko Aleksui nespėjus atsisėsti.
Aleksas nuleido kojas ant žemės ir piktai dėbtelėjo į Maksą.
– Jei ne tu, būčiau penkiolikai minučių paniręs į nebūtį.
– Dar kai kas, – atsiliepė Maksas. – Jei nedirbtum priimamajame, ji į tave kreiptųsi „daktare Murai“.
Medicinos sesuo vėl kyštelėjo galvą.
– Aleksai, eime. O, labas, Maksai. Nepastebėjau, kad ir tu čia. – Mergina susiraukė. – Kuo greičiau slėpk tą alų.
– Sveika, Zande, – Maksas pasisveikino kilstelėdamas skardinę alaus. – Gražiai atrodai.
Nespėjo jis baigti sakinio, o seselės jau ir pėdos buvo ataušusios.
– Ji tau rodo išties įspūdingą pagarbą, – pažymėjo Aleksas. – Tikriausiai todėl, kad nesi priimamojo gydytojas.
– Kadaise su ja susitikinėjau, – paaiškino Maksas.
– Tada viskas aišku, – Aleksas atsistojo ir pasuko durų link. – Eik iš čia. Man reikia dirbti.
– Nepamiršk rytdienos, – pavymui šūktelėjo Maksas. – Šeimos diena. Visa Farklių [„Farklių šeima“ – komedinis JAV televizijos serialas, rodytas 1968–1973 metais.] šeima.
– Taigi, – panosėje sumurmėjo Aleksas, žirgliodamas žaliomis plytelėmis išklotu koridoriumi. – Daktarė Farkl, daktarė Farkl, daktarė Farkl, daktaras Farklis ir daktaras Farklis.
– Ką? – pasiteiravo Zandė, mėginanti jį prisivyti.
– Zande, niekada nelįsk į šeimos verslą, – pareiškė Aleksas. – Menkas malonumas stypsoti ant žemiausio dinastijos laiptelio.
– Šeima bando tave atkalbėti nuo priimamojo? – Zandė keliskart šoktelėjo į priekį, stengdamasi neatsilikti nuo Alekso; jos kojos buvo gerokai trumpesnės už jo, tad jaunasis daktaras sulėtino žingsnį.
– Taip, – patvirtino jis.
– Neklausyk jų.
Nustebęs Aleksas pažvelgė į medicinos seserį.
– Neklausyti?
– Ne, – pakartojo Zandė. – Tau reikia priimamojo, o priimamajam reikia tavęs. Nekreipk į juos dėmesio. Jie visi iš vieno molio drėbti.
Aleksas plačiai išsišiepė.
– Net ir Maksas?
– Maksas tikras asilas, – atšovė Zandė, – bet tu geras vyrukas. Pasilik pas mus.
– Aš ir ketinu pasilikti, – pradėjo Aleksas, bet išgirdęs sirenas nuskubėjo prie durų, pamiršęs apie Zandę, Maksą ir visą Farklių šeimą. Jis skubėjo dirbti mėgstamo darbo – gelbėti gyvybių.
– Ką tu įsigijai? – apstulbusi Čeritė stypsojo vidury Ninos buto ir spoksojo į Fredą.
– Čerite, tai ne šiaip šuo, – Nina įsitempė, nes pati nebuvo tikra, ar išmintingai pasielgė paguodai įsigydama šunį.
Čeritė nepirktų šuns paguodai. Ji savo pačios parduotuvėlėje įsigytų raudoną odinį sijonuką, susikeltų ilgus garbanotus rudus plaukus ant pakaušio, susisuktų juos į kuodą, perrištų juoda kojine, išdrožtų į miestą ir susirastų naują vyrą. Kai paskutinį kartą santykiai prisvilo, Čeritė taip ir padarė, o tada rado Šoną, savo Tikrąją Meilę. Tiesą sakant, Šonas – jau dvyliktoji Tikroji Meilė, bet, kaip sako Čeritė, argi galima skaičiuoti?
Nina apie odinį trumpą sijonėlį galėjo tik pasvajoti, tad ji atsiduso ir pažvelgė į Fredą. Šis drybsojo ant kietmedžio grindų ir stebėjo ją kiek sutrikęs, bet su neslepiamu susižavėjimu. Fredas geriau už odinį sijonėlį. Galbūt jis ir neprivilios naujo vyriškio, tačiau mylės ją besąlygiškai. Fredas tikrai geriau.
Čeritei taip neatrodė.
– Išsikraustei iš rūmų Lihajuje į šią Viktorijos laikų pašiūrę, negana to, trečiame aukšte, o čia net nėra lifto…
– Jei kulnai būtų ne tokie aukšti, palypėti tris aukštus nebūtų taip sudėtinga, – sumurmėjo Nina.
– …ir dar gražiau, įsigijai šunį, – Čeritė dėbtelėjo į palei kojas drybsantį Fredą. – Čia juk šuo, ar klystu?
Fredas atsistojo, nusisuko nuo viešnios ir nukėblino didingai krypuodamas užpakaliu.
– Čerite, man reikia Fredo, – paaiškino Nina. – Iškart geriau jaučiuosi. Jis tikra asmenybė.
Čeritė linktelėjo.
– Taip, užuodžiu… jo asmenybę.
– Nenorėjau iškart jo kišti į vonią. – Nina stebėjo Fredą, kai šis betyrinėdamas svetainę stabtelėjo prie figos medelio. – Fredai, nė negalvok apie tai, – perspėjo šunį. Tada vėl kreipėsi į Čeritę: – Norėjau, kad jis pirmiausia apsiprastų. Fredas čia dar tik valandą, bet iškart paskambinau tau. Žinojau, kad norėsi su juo susipažinti.
– Jei jis čia praleido valandą, vadinasi, viską jau apžiūrėjo, – neslėpdama pasišlykštėjimo Čeritė nužvelgė draugės butą. – Kaip galėjai išsikraustyti iš savo namų į šitą…
– Išsikrausčiau ne iš savo, o iš Gajaus namų. – Nina pasekė draugės žvilgsnį, akimis glostydama ąžuolines plokštes, plonus rusvus tapetus, faneruotą židinį, ryškiai raudoną sofą ir sukrypusią kėdę. – Tai pirmasis butas, priklausantis tik man. Vos išvydusi iškart įsimylėjau šią vietą. Gyvenu čia jau mėnesį ir jaučiuosi namie labiau nei visus tuos šešiolika metų, praleistų Gajaus mauzoliejuje. – Prisiminusi Gajų Nina papurtė galvą. – Mums nereikėjo tuoktis. Mudviejų norai skyrėsi. Visai nenorėjau to namo Lihajuje. Gajus nenorėjo šuns. – Fredas pajudėjo link sofos ir Nina, žvilgsniu lydėdama visą krūvą savarankiškai judančių galūnių ir kitų
