style="font-size:15px;"> Čeritė pažvelgė į draugę, tarsi ši būtų susipykusi su protu.
– Ruošiesi šimtą kartų per naktį lakstyti su šiuo žvėrimi laiptais aukštyn ir žemyn, kad jis galėtų nusilengvinti? O dieną? Dėl Dievo, juk turi darbą. Taip ir įsivaizduoju Džesikos veidą, jei nusitempsi Fredą į biurą. – Ji papurtė galvą, energingai pašokdindama rudas garbanas. – Tau pasimaišė. Aš tave myliu, bet tau tikrai pasimaišė. Skyrybos buvo paskutinis lašas. Dirbi redaktore dar tik pusmetį, dar nesusidorojai su stresu, be to, įsikėlei į naują butą. Ar tau neužtenka rūpesčių?
Nina atsiduso ir prisėdo.
– Jeigu jau prakalbome apie rūpesčius, Džesika davė man redaguoti naują knygą. Dar baisesnę už ankstesniąją.
Čeritė neslėpė pasibjaurėjimo.
– Gal ji stengiasi sužlugdyti savo leidyklą? Turėtų išleisti ką nors įdomaus.
– Ne, Džesika tik tęsia tėvo pradėtą darbą. – Nina stebėjo atkulniuojantį Fredą, aiškiai jau spėjusį pamiršti žeminantį nuotykį su sofa. – Stengiasi išlaikyti tradicijas.
Čeritė linktelėjo.
– Viską paleisti vėjais. Jos leidykla galėtų būti pavadinta Nuobodžiąja leidykla.
Nina užsimerkė.
– Tai jau taip. Biuras sužlugs, aš liksiu be darbo, o Džesika nusižudys, nes pragaišino šeimos verslą. Nenutuokiu, kaip išsaugoti leidyklą ir dėl to man labai liūdna. Labai mėgstu šį butą, bet jaučiausi čia vieniša, kai grįždavau susikrimtusi dėl darbo ir Džesikos, todėl man reikėjo kokios nors šiltos būtybės, galinčios pradžiuginti. – Ji giliai įkvėpė. – Reikėjo Fredo. Jis mane jau pradžiugino. Vien tik turint jį šalia darosi linksmiau.
Čeritė nužvelgė Fredą, šio snukis nusviro ant grindų.
– Įsivaizduoju, kaip jis tave džiugina. Tikras energijos užtaisas.
Nina nekreipė dėmesio į draugės pašaipas.
– Be to, sugalvojau būdą, kaip jam nusilengvinti pačiam. Eikš, – ji priėjo prie didžiulio lango šalia sofos ir jį pravėrė. – Matai?
Čeritė sustojo šalia Ninos ir ši mostelėjo į atsarginius ugniagesių laiptus už lango.
– Atsarginiai laiptai visai šalia lango, – Nina iškišo galvą laukan. – Čia trečias aukštas, kiemas aptvertas, o vartai visada uždaryti, išskyrus tomis dienomis, kai atvažiuoja šiukšliavežė. Išmokysiu Fredą naudotis laiptais. – Ji įtraukė galvą atgal. – Šauniai sugalvojau, tiesa?
Čeritė linktelėjo ir patapšnojo draugei ranką.
– Puiku, Nina. Tikrai.
– Nesigailėk manęs, – Nina sunėrė rankas ant pilvo. – Turiu viską, ko norėjau. Pati palikau Gajų, nepamiršai? Tai man iki kaklo įgriso aukštuomenės gyvenimas ir jo karjera. Pasielgiau teisingai. Dievinu šį butą ir savo darbą. Tiesiog… kartais jaučiuosi vieniša.
– Žinau, – linktelėjo Čeritė. – Suprantu.
– Man keturiasdešimt, – tęsė Nina. – Žinau, kad dabar pats žydėjimas, kad tokių metų gyvenimas tik prasideda, skaičiau apie tai šūsnį straipsnių, bet man keturiasdešimt, aš vieniša ir…
– Žinau, – Čeritė tvirtai apkabino Niną. – Žinau. Tu susidorosi.
Nina linktelėjo draugei į petį.
– Tik norėjau turėti ką nors, su kuo galėčiau pasikalbėti vakarais, paglostyti ir kartu žiūrėti senus filmus. Supranti? Todėl įsigijau Fredą.
Fredas atkrypavo prie draugių.
– Na, vis šiokia tokia pradžia. – Čeritė paleido Niną ir pažvelgė į Fredą. – Kokios jis veislės?
– Pusiau basetas, pusiau biglis, pusiau maniakinės depresijos auka, – Nina susiraukusi nužvelgė augintinį. – Fredai, gal pralinksmėtum? Pažvelk, kokioje nuostabioje vietoje galiausiai atsidūrei.
– Taigi, ir čia dar ne viskas, – pridūrė Čeritė. – Palauk, kol pamatysi tau paruoštus laiptus.
Fredas atsiduso ir nudramblojo per kambarį, nagais taukšėdamas į kietmedžio grindis. Nina kreipėsi į Čeritę:
– Man reikia mažytės paslaugos.
Čeritė linktelėjo.
– Rėžk.
– Gal galėtum pabūti su Fredu, kol nulėksiu ir nupirksiu jam pavadėlį ir ėdalo? Pasiimčiau ir Fredą, bet jis iškiša galvą pro automobilio langą, vėjas pučia jam į nosį, tada jis ima čiaudėti, o seilės trykšta po visą automobilį. – Nina su meile pažvelgė į šunį. – Šlykštoka.
– Įsivaizduoju, – Čeritė pasikėlė purpurinį zomšinį švarkelį. – Ne, aš su šiuo sargiu nesėdėsiu. Atrodo, kad jis bet kurią minutę gali nusibaigti, o aš nenoriu jaustis atsakinga, jei kartais sugalvotų liuoktelėti nuo laiptų. – Į Fredą nukreiptas žvilgsnis sušvelnėjo. – Sudaryk sąrašą, aš nupirksiu, ko jam reikia. Ar būna stimuliuojamųjų vaistų šunims?
– Iš tikrųjų Fredo nekankina depresija, – pareiškė Nina ieškodama popieriaus. – Jis tiesiog mąslus. Paniręs į gilias mintis.
– Aišku. Giliamintis. – Čeritė vėl papurtė galvą. – Rašyk sąrašą. Tik nepamiršk pridėti amareto [Saldus migdolų skonio itališkas likeris.] ir ledų.
Nina liovėsi kuitusis. Pieno kokteiliai su amaretu reiškė tik viena – vakarėlį tema „Mano gyvenimo nesėkmės“. Čeritė su savo gyvenimu tvarkėsi ne prasčiau nei su parduotuve, tad galėjo būti vienintelė nesėkmė.
– Tik nesakyk, kad ir Šonas?
Čeritė linktelėjo.
– Ir Šonas. Kaip man pavyksta? Gyvenu mieste, pilname vyriškių, ir visąlaik išsirenku blogiuką?
Nina mėgino paguosti draugę:
– Na, ne visi buvo blogiukai.
– Tikrai? – Čeritė sukryžiavo rankas. – Pasakyk nors vieną ne tokį.
– Na… – Nina pasirausė atmintyje. – Žinoma, visų jų nepažinojau, bet…
– Buvo dvylika, – patikslino Čeritė. – Draugavau su dvylika vyrų nuo tada, kai man sukako šešiolika. Dvylika rimtų draugysčių per dvidešimt dvejus metus ir vis tiek nerandu to vienintelio.
– Ar tikrai viskas baigta? – Nina pabandė pažvelgti į šviesiąją pusę. – Gal Šonas sudvejojo, nes santykiai tapo pernelyg rimti? Gal…
– Užklupau
