rmas skyrius
Surinkite sudedamąsias dalis.
Lara Danham truputį pasuko rozmarino šakelę ant skrudintos viščiuko krūtinėlės, įguldytos tarp rizoto ir smidrų galiukų. Atsitraukė žingsnelį atgal. Stovėdama šalia žurnalo Namų virėjas redaktorės ji įdėmiai nužiūrėjo stalą.
– Nežinau, – burbėjo. – Vis tiek neatrodo gerai.
Ir neskanu, – pagalvojo Lara, bet šią mintį pasilaikė sau. Dėdama į lėkštes nukniaukė gabaliuką. Ne tik darbo pobūdis lėmė, kad malonumo nepajuto: fotografuoti skirtas maistas paprastai lieka neiškepęs, kad išlaikytų drėgmę. Šį kartą ryžiams trūko prieskonių. Tiesą sakant, gerokai. Tačiau ji prikando liežuvį, nes taisyti receptus – ne jos reikalas.
Todėl pasakė:
– Kvadratinė lėkštė netinka.
Įtarė, kad taip siekta sukurti azijietišką atmosferą, kuri visiškai nederėjo prie Italijos įkvėpto patiekalo.
Lėkštę pasiūlė redaktorė, o Lara pritarė tik dėl praktinių sumetimų. Iš bendravimo su įžeidžia pagyvenusia moteriške patirties žinojo, kad gerokai mažiau laiko prireikia jai parodyti, kas prie ko netinka, nei bandyti ginčytis.
Savaime suprantama, prieš pritardama redaktorė suniurzgėjo. Lara nuslopino triumfo šypseną ir pasisuko į jas lydėjusią studentę.
– Atnešk man didelę apvalią lėkštę plačiu apvadu. Ir nuimkime žvakes bei servetėlių žiedus. – Ir tuos buvo pasiūliusi redaktorė. – Sidabras pernelyg oficialu.
Po keturiasdešimt penkių minučių, kai maistas buvo atsargiai perdėtas į kitus indus ir stalas įgavo Larai patinkančią išvaizdą, fotografas pagaliau padarė nuotrauką. Ji bus ant spalio numerio viršelio – pamatys milijonai žmonių.
– Dar viena nuostabi nuotrauka, – postringavo redaktorė, kai fotografas susirinko įrangą ir Lara ketino eiti iš biuro. – Nereikėjo tau nieko siūlyti. Tavo sumanymai visada atrodo geriau. Niekas geriau už tave nesugeba patiekti maisto, taip žadinančio apetitą.
Lara klausydamasi komplimento tik linktelėjo. Toks jau maisto stilistės darbas, o Lara dirba puikiai. Tokia populiari ji tapo dėl dėmesio detalėms ir visą dešimtmetį kauptos patirties.
Gal dėl to taip skaudu, kad savo tėvui ji vis tiek liko visiškas nusivylimas. Kas gali ruošti maistą – ruošia. Kas ne – užsiima jo puošimu, – taip sako legendinis restoranų savininkas Kliftonas Česterfildas.
Jis sumokėjo už Laros mokslą geriausioje šalies kulinarijos mokykloje, po to dvejiems metams išsiuntė į užsienį – mokytis virėjo meno subtilybių Toskanoje ir Prancūzijoje. Nuo tada, kai Lara buvo pakankamai didelė, kad galėtų ruošti miltų, sviesto ir pieno mišinį padažui, tėvas svajojo, kad dukra sektų jo pėdomis ir vieną dieną imtų vadovauti vienai jo pavardę turinčiai Niujorko virtuvei.
Ar reikia stebėtis, kad duktė ėmė nekęsti restorano? Kad nekentė tėvo, pasirinkusio darbą, o ne šeimą?
Kaip ir kiekvienas savimi pasitikintis dvidešimtmetis, Lara ėmė maištauti. Ir labai išraiškingai.
Sulaukusi trisdešimt trejų ji nenorėjo pripažinti, kad jaunystės maištas nuėjo per toli. Ji viešai šmeižė ir tėvą, ir jo restoraną, paskui ištekėjo už vienintelio maisto kritiko Manhatane, kuris išdrįso Česterfildą įvertinti ne itin palankiai.
Santuoka su Džefriu Danhamu išsilaikė ne ką ilgiau nei pirmo kurso kulinarijos studentų gaminama ryžių suflė – moteris atsipeikėjo. Tačiau žala buvo padaryta: tėvas atsisakė su ja kalbėtis.
Po šešerių metų Lara jau buvo pakankamai subrendusi ir protinga, kad pripažintų pati nukirtusi šaką, ant kurios sėdėjo. O didžiausia ironija, kad dabar ji jau troško atsisakyti maisto stilistės darbo ir siekti vyriausiojo virėjo karjeros. Norėjo, kad tėtukas jei ne žavėtųsi ja, tai bent gerbtų. Kad pasakytų: Puikiai padaryta.
Tačiau kai prieš metus nuėjo pas jį ieškodama darbo, jis tylą nutraukė tik akimirkai – atsisakė ją samdyti. Net pabandyti neleido. O kadangi Laros nesamdė tėvas, nepriims ir jokia kita save gerbianti miesto virtuvė. Tokia jau Kliftono Česterfildo galia ir reputacija.
Na, galų gale ji gavo progą tėvui parodyti esanti rimta vyriausioji virėja, ir neketino tos galimybės pražiopsoti.
Nešina suvyniota nuotrauka ji išėjo į gatvę, tikėjosi pagauti taksi. Kai šitokios spūstys, vargu ar pasieks centrą anksčiau kaip pirmą valandą. Žinoma, papietauti jau nebus kada, bet skrandis iš nervų ir taip sukasi į mazgą – tai ko čia skųstis?
Virš galvos grumdėsi plokšti baklažanų spalvos debesys. Kiekvieną akimirką dangus galėjo prasiverti liūtimi, o Lara net skėčio nepasiėmė. Stengėsi prasto oro blogu ženklu nelaikyti, bet jis tikrai sugadino šukuoseną: jos plaukai sunkiai laikosi sugarbanoti net tada, kai oras sausas. Dabar jie styrojo tiesūs – blizganti ruda užuolaida, nutysusi žemiau pečių. Dar nespėjusi pakelti rankos taksi ji jau susinervino dėl kirpčiukų, kuriuos gailėjosi nusikirpusi per paskutinį vizitą į kirpyklą.
Kai taksi po akimirkos sustojo, moteris puolė prie jo. Nutvėrė durelių rankeną tą pačią akimirką kaip ir kažkoks vyriškis. Jų pirštai susiglaudė, ir abu atšoko atgal.
– Ak! – aiktelėjo Lara ne tik todėl, kad įgijo konkurentą, bet labiausiai dėl to, kad jis buvo pribloškiamai patrauklus.
Daugelis vyrų gatvėje šiuo paros metu vilkėjo dalykinius kostiumus, nešiojosi lagaminėlius ir šūkavo paliepimus į mobiliuosius telefonus, o šitas buvo apsitempęs išblukusiais džinsais ir vilkėjo lengvą vėjo neperpučiamą striukę. Trūko tik banglentės po pažastimi ir būtų galėjęs žingsniuoti Long Biču žvalgydamasis bangų. Veidas įdegęs. Plaukai smėlio spalvos su saulės nubalintomis sruogelėmis. Ketvirčio colio šereliai temdė smakrą ir įrėmino nerūpestingą šypsenėlę, puikiai derančią prie ryškių pilkų akių.
– Akmuo, žirklės, popierius? – paklausė jis.
– Kodėl gi ne? – sutiko moteris tikėdamasi, kad lietus palūkės, kol jie pažais.
– Tuomet sulig trim.
Ji užsimetė rankinę ant peties, kad ranka būtų laisva, ir linktelėjo.
– Vienas. Du. Trys, – abu sutartinai suskaičiavo mušdami kumščiais į delnus.
Jis ištiesė delną. Lara tuo metu vaidino kerpanti dviem pirštais.
– Žirklės perkerpa popierių, – paaiškino, nors ir nebuvo reikalo.
Papurtęs galvą vyras tarė:
– Maniau, kad parodysi akmenį.
Hmm. Kaip tai suprasti?
– Atsiprašau, kad nuvyliau.
– Nepasakyčiau, kad esu nusivylęs.
Jis atidarė Larai automobilio dureles. Tačiau prieš uždarydamas pasilenkė. Veidas buvo pasikeitęs, spindėjo ryškios akys.
– Klausyk, jei jau atėmei taksi, gal galiu… paprašyti paslaugos?
– Ko gero… – abejodama ištarė Lara.
Tai, ką ji juto, buvo ne nerimas. Panašiau į laukimą. Kaip vaikas per Kalėdas, susiruošęs išvynioti paskutinę dovaną po eglute.
Tačiau jis
