reikalai taip pat susiklostė palankiai – prieš pat iškeliaudama į Paryžių, kur susitiko su advokatu aptarti tetos reikalų, neteko padavėjos darbo Dubline. Restorano, kuriame dirbo, savininkas, liūdnai pranešė, kad jie priversti baigti šį verslą, kaip ir daugelis kitų. Dabar Sidonė keliavo atgal į Dubliną – sutvarkyti paskutinių reikalų ir atsiimti pirmo įnašo už butą, iš kurio išsikraustė.
Ji sugniaužė kumščius, prisiminusi motiną ir tai, kad ši galvodavo vien apie save, nepaisydama, kaip tai atsilieps jos…
– Jūsų vieta štai čia, pone.
– Dėkui.
Sidonės mintys, išgirdus balsus virš galvos, susijaukė, ji pakėlė galvą ir pamatė vyriškį. Sumirksėjo, paskui sumirksėjo dar kartą. Jis buvo aukštas ir plačių pečių. Siauri klubai šmėkščiojo tiesiai jai prieš akis. Nusivilkęs lietpaltį, perlenkė drabužį perpus, ketindamas padėti į uždaromą viršutinę lentyną, ir dabar, kai liko su dailiais šilkiniais marškiniais ir švarku, buvo matyti, koks tvirtas ir raumeningas jo kūnas. Sidonei pasirodė, kad skrydžio palydovė, norėdama būti kuo arčiau, tik apsimeta dėmesinga.
Vyriškiui prakalbus angliškai, balse buvo justi užsienietiškas akcentas:
– Jau radau, dėkui.
Skrydžio palydovė staiga juokingai sumišo ir pasišalino. Vyras nusivilko švarką, ir Sidonė pagavo save, kad spokso į bendrakeleivį – kaip amą praradusi palydovė. Ji skubiai pasuko galvą į šoną ir įsistebeilijo pro langą, nors už jo matė vien tik pavasarinius Paryžiui būdingos švino spalvos debesis ir prie lėktuvo triūsiančius darbuotojus su šviesą atspindinčiais drabužiais.
Ji nebegalėjo jo išmesti iš galvos. Vyrui klestelėjus į gretimą krėslą, ėmė trūkti oro. Be to, Sidonė užuodė vyriškai sodrų kūno kvapą.
Tokio jaudinančiai žavaus vyriškio dar nebuvo sutikusi. Tamsus gymis, išsišovę skruostikauliai, vyriškas smakras. Tamsūs trumpai kirpti plaukai. Tarsi kaltu iškalta tvirta burna. Jį galėjai pavadinti dailiu. Tik Sidonei dailumas nerūpėjo. Nuo jo sklido stiprus, abejonių nekeliantis seksualumas. Karštis. Ji tikrai nesitikėjo, kad toks žmogus gali skristi ekonomine klase ir sėdėti šalia.
Tada vyras pasakė:
– Atleiskite.
Balsas buvo toks sodrus, kad Sidonei dilgtelėjo pilvo apačią. Ji nurijo seiles ir mintyse subarė, kad nebūtų kvaila – tiesą sakant, jis tikriausiai ne toks jau ir dailus. Sidonė pasuko galvą ir jai užėmė kvapą. Vyro veidas buvo visai šalia. Jis iš tiesų… dailus. Dar daugiau. Kažkur matytas, ir Sidonė net pagalvojo, kad jis, ko gero, yra garsus modelis. Arba koks nors prancūzų aktorius.
Sidonė jautėsi keistai. Galva tarsi atsiskyrė nuo kūno. Staiga kilo isteriškas noras juoktis, tačiau susivaldė. Nepradėjo kvatotis. Kas jai darosi?
Tamsus antakis virš pačių nuostabiausių, kokias ji regėjo, akių pakilo. Vyro akys gelsvai žalios. Kaip liūto. Sidonė irgi žaliaakė, bet jos akys labiau mėlynos nei žalios.
– Ar tik neprisėdote mano saugos diržo?
Praėjo kelios akimirkos, ir pagaliau supratusi, ką jai sako, Sidonė pašoko tarsi nuplikyta ir suplojo rankomis.
– Atleiskite… Prašau nepykti… Aš tuoj… Tuoj surasiu…
Vyriškis akivaizdžiai suirzo:
– Sėdėkite, pats ištrauksiu.
Sidonė, pajutusi nuoskaudą, užsimerkė, įsikibo į priešais esančios sėdynės atkaltę ir susigūžusi laukė, kol vyras ramiai susiieškojo saugos diržą ir prisisegė.
Sidonė atsilošė ir susiieškojo savo diržą. Vis dar neatgavusi kvapo ir vengdama į jį žiūrėti, išlemeno:
– Atleiskite. Aš…
Vyras neleido baigti.
– Viskas gerai, nesijaudinkite.
Sidonės kūną nutvilkė karštis. Kodėl jis toks šiurkštus? Ir kodėl Sidonė staiga pagalvojo, kad jos plaukai susukti į netvarkingą kuodą, kad ji nepasidažiusi ir vilki nudėvėtais, ties keliais praplyšusiais džinsais ir tokiu pat nuskalbtu, dar universiteto laikų sportiniu nertiniu. O tie akiniai. Jei būtų ieškoma aktorės, galinčios suvaidinti apdriskusią studentę, ją iškart paimtų.
Sidonei buvo bjauru, kad drovisi vyro, nors ir žavaus, akivaizdoje. Ji kuo giliau įkvėpė ir įsmeigė akis priešais save. Vis dėlto akies krašteliu užgriebė, kaip jis didelėmis stipriomis rankomis atvožė kompiuterį. Jai suspaudė vidurius.
Sekundės virto minutėmis ir Sidonė išgirdo, kaip vyras, lėktuvui vis nejudant iš vietos, garsiai atsiduso. Ranka, kuri buvo šalia jos, bendrakeleivis kažką spustelėjo, tikriausiai iškvietimo skambutį, ir šalia neįtikėtinai greitai išdygo ta pati skrydžio palydovė.
– Klausau, pone?
Sidonei pasigirdo, kad balsas suirzęs.
– Kodėl vis nekylame?
Sidonė žvilgtelėjo jo pusėn ir nors matė tik vyrišką profilį ir smakrą, to pakako, kad įsivaizduotų valdingą žvilgsnį. Tada pasižiūrėjo į sutrikusią palydovę, ir jai pagailo merginos.
– Nežinau, pone. Pasiklausiu.
Ir palydovė nuėjo šalin.
Sidonė pašaipiai prunkštelėjo. Net palydovė elgėsi, tarsi jis būtų viešpats.
Vyras pažvelgė į ją.
– Atleiskite… Kažką man sakėte?
Sidonė stengėsi valdytis, nors bendrakeleivis neapsakomai trikdė. Ji vos trūktelėjo pečiais.
– Manau, kad turime tiesiog laukti, kol lėktuvui leis kilti.
Vyras pasisuko, kad geriau ją matytų, ir Sidonė mintyse nusikeikė. Nenorėjo, kad ją apžiūrinėtų.
– Tikrai? O jei pasakyčiau, kad vėluoju į svarbų susitikimą Londone?
Iš pykčio, kad jis toks nepakančiai arogantiškas, Sidonę išpylė karštis. Tarsi nesąmoningai gindamasi ji sukryžiavo rankas po krūtine ir tyliai atrėžė:
– Gal nepastebėjote, bet šiame lėktuve yra dar apie du šimtus žmonių. Kai kurie tikriausiai irgi skrenda su kuo nors susitikti, bet nematau, kad bent vienas skųstųsi.
Vyras žybtelėjo akimis ir Sidonei akimirką užėmė kvapą. Palyginti su tamsia jo odos spalva, akys neįtikėtinai gyvos. Jis atrodė tarsi koks keistuolis iš nežemiškos planetos.
– Tiesą sakant, jų yra du šimtai dešimt, tarp keleivių, be abejonės, yra tokių, kurie skuba į kokį nors svarbų susitikimą, ir tai dar kartą įrodo, kad mano klausimas ne be pagrindo.
Sidonė nusistebėjo, kad vyras žino tikslų lėktuvo keleivių skaičių, ir pasidygėjo pajutusi, kad žvilgsniu greitai permetęs ją nuo galvos iki kojų nepažįstamasis tikrai padarė išvadą,
