itle>Pirmas skyrius
– Įpilk du tekilos ir nesustok.
Nenoriai bumbtelėjusi prie baro šalia ilgakojės blondinės Aleiša Gregori sudejavo pamačiusi, kokį nuodą Katia pasirinko penktadienio vakarui.
Tekilai skirdavo šeštadienio vakarus, bet Aleiša iš patirties žinojo, kad meksikietiška degtinė turi bjaurų įprotį nupūsti draugės drabužius, ir dargi prieš netinkamus vyrus.
Nieko čia tokio, juk Katia – suaugusi moteris. Bet kitą rytą sučirškia panikos pilnas skambutis ir ji maldauja parsivežti iš keisčiausių vietų, o paskui kokias dvi dienas tenka klausytis garsaus bjaurėjimosi savimi.
– Verčiau paimsiu ką nors su skėčiuku.
Ne pirmus metus gerdama su Katia Aleiša žinojo, kad kokteiliai veikia lėčiau. Be to, dabar laiminga valanda, o į aštuonis dolerius kainuojančius kokteilius negalima numoti ranka.
Katia dirstelėjo į draugę ir subarė:
– Ele, Ele, Ele. Miesto mergele. Neturi ištvermės. – Ji vėl atsisuko į vaikiną už baro. – Verčiau paruošk du romo kokteilius. O jei sugebėsi padaryti saldžius ir rožinius, ypatinga vieta mano širdyje tau garantuota amžinai.
Elė stebėjo, kaip Katia spigina akis į barmeną. Jo Adomo obuolys konvulsiškai trūktelėjo kartą, antrą, ir vaikinas vos ne griūdamas puolė vykdyti Katios užsakymo.
Elė išpūtė akis į draugę:
– Katerina, jis – dar vaikas.
Katia nekreipė dėmesio.
– Kurgi ne, – atkirto apsidairiusi pritemdytame artipilniame bare, vėrė akimis aukas, zondavo kampus, vertino šio vakaro pasiūlą ir galimus kandidatus.
– Prikabinkime tau ką nors.
Elė papurtė galvą.
– Katyte Katia, kada gi esu kabinusi?
– Būtent! – Katia paplojo bičiulei per petį. – Gal jei bent kiek dažniau būtum pasikabinusi kokį vaikiną, ir su tuo pabaisa Tomu nebūtum susidėjusi.
Elė krūptelėjo. Katios įžvalgumas kartkartėmis brutalus.
– Na, aš su juo nebesusidėjusi, ar ne?
– Tik dėl to, kad tas išdavikas Tomas – bukagalvis. Džiaukis, kad lengvai išnešei kailį.
Elė nupūtė nuo akies įkyrią sruogą. Keista, bet ji nesidžiaugė. Šį vakarą pasijuto prasivėrusią žaizdą ir pati nustebo. O juk praėjo metai.
Reikia pripažinti – šlykštūs metai.
Barmenas pastatė priešais išpuoštus kokteilius. Katia apdovanojo jį garsiąja koks-tu-didelis-ir-šaunus-vyras šypsena, vaikinas skaisčiai nuraudo, o mergina daugiau nekreipė į jį dėmesio.
– Kas rankai? – paklausė Elė pametusio galvą vyruko.
Jis žvilgtelėjo į nedidelę raudoną žaizdelę ant plaštakos.
– Šią popietę bandžiau išskirti susipjovusius šunis, – nusišypsojo vaikinas. – Vienas įsižeidė.
Elė tik akis išvertė: nevykęs bandymas padaryti įspūdį.
– Ar pasiskiepijai nuo stabligės?
Barmenas įsmeigė akis į Elę.
– E… ne. O reikėtų?
Elė energingai sulinksėjo:
– Be abejo.
Jis dirstelėjo į Katią, o ši tik pečiais patraukė.
– Gerai, pasiskiepysiu… ačiū, – padėkojo ir nuskubėjo priimti kito užsakymo.
Katia palingavo galva.
– Tu beviltiška.
Elė atsiduso:
– Atleisk, kitaip negaliu.
Katia nusivaipė, pakėlė taurę ir skimbtlelėjo į Elės.
– Už sėkmę.
Elė susidaužė, bet pagalvojo, kad bus gerai ir tai, jei pasiseks ištverti. Iškęsti šį vakarą nepalūžus ir nesusiraičius lovoje embriono poza. Paprastai geriausiu atveju pavykdavo nustumti skausmą šalin ir kuo nors užsiimti. Bet žinodama, kas dabar vyksta kitoje miesto pusėje, vėl viską pajuto kuo aštriausiai. Spoksodama į rožinį alkoholio sūkurį suprato, kad kelios tokios taurės gali padėti. Gurkštelėjo tiek pat kaip draugė ir beveik akimirksniu pajuto, kaip alkoholis kirto tarp akių.
Elė pastatė taurę ant baro.
– Aš galiu.
Katia linktelėjo:
– Aišku, kad gali. – Ji godžiai pagėrė ir kumštelėjo draugei į petį. – Vyras kitame baro gale tave stebi.
Elė pagalvojo, kad vargu ar kas nors nužiūrinėtų ją, sėdinčią šalia tikros Dievo dovanos vyriškajai giminei. Rimtai, kam vyrui domėtis panele Vidutinybe, jei gali taikyti į Deivę?
Bet, pripratusi prie draugės pašaipų, ji vis tiek pasekė Katios žvilgsnį. Gerai atrodantis vyrukas. Mielas kostiumas. Mielos akys. Miela šypsena.
Mielas. Mielas. Mielas.
Ir Tomas buvo mielas. Iš pradžių.
Elė giliai įkvėpė. Tomo išdavystė su dvidešimtmete rudaplauke sukrėtė jos pasitikėjimą savimi: Elė pasijuto sena – beveik trisdešimties – ir bjauri.
Prieš tą baisų įvykį žinojo – moterys tai nujaučia – esanti patraukli. Žinoma, ne Katios lygio, bet pastebėdavo, kad vyrai į ją dirsčioja. Vešlūs plaukai, skaisti oda, dvylikto dydžio kūnas, o dar pridėkime D dydžio liemenėlę.
Pernai pirmą kartą – dėkui Tomui – pasijuto tikra baidyklė. Vaikino neištikimybė smogė tiesiai į jos libido.
Nepažįstamasis pakilo nuo baro ir pasuko į jų pusę.
– O, ne, – sudejavo Elė ir vėl mauktelėjo kokteilio. – Jis ateina.
Katia nusikvatojo.
– Tai gerai, – sutratėjo, – šį vakarą kabinam. Judame toliau. Negalvok apie meilę ir amžiną laimingą gyvenimą. Tau tik reikia vėl pabandyti. Susirasti vaikiną.
Elė atsiduso:
– Nepakenčiu ieškoti. – Ir tikrai nepakentė. Niekada nesijautė laimingesnė nei tada, kai buvo tik dviese su Tomu. – Gerai buvo ir be naujų pažinčių.
– O pažiūrėk, kuo viskas baigėsi.
Katia pamatė, kaip apniuko draugės veidas, ir pasigailėjo žodžių. Suspaudė Elės ranką ir pasakė tyliau:
– Atleisk, brangioji, bet reikia jį užmiršti. Baisuoklis Tomas, – Katia pažiūrėjo į laikrodį, – kaip tik šią akimirką sako taip moteriai brūkšnelis vaikui, su kuria apgaudinėjo tave – savo sužadėtinę, o juk tu dar ir laukeisi
