Keitė. – Jei būtum laikiusis plano, šiandien jau būtum turtinga. Visai pamiršai reklamą ir plėtrą?
– Pernelyg greitai, – mestelėjo Džesė. – Jei laikyčiausi tavo plano, nebeturėčiau laiko mėgautis tortų puošyba. Galiausiai imčiau gaminti cukrines rožytes it koks robotas, o dar po kiek laiko mano tortai atrodytų taip pat, kaip ir visų kitų. Niekas nebenorėtų už juos tiek mokėti. Tektų nuleisti kainą, o vėliau reikėtų kepti daugiau tortų, kad kompensuočiau nuostolius. Tortai taptų pasibjaurėtini, o man tektų užsidaryti ir badauti. – Ji triumfuojančiu žvilgsniu apdovanojo verslininkę draugę.
– Tu tiesiog nenori suklestėti, – paprieštaravo Keitė. – Nori tik krapštinėtis su cukrumi ir mėgautis gyvenimu.
– O tau pernelyg rūpi sėkmė, – atkirto Džesė ir palinkusi į priekį pridūrė: – Tenori uždirbti pinigų, nesvarbu, smagu tau ar ne. Bet, mieloji, tai labai svarbu. Kaip tik dėl to šiandien esi tokia surūgusi. O aš – ne. Ir aš nesikrapštinėju – esu menininkė.
– Džese… – pradėjo ji, bet ši neleido baigti.
– Na, tai nuo ko reikia pradėti rašyti planą?
Keitė atsiduso – nusileisti bus lengviau nei ginčytis su Džese.
– Pirmiausia reikia nustatyti tikslus.
– Gerai. – Džesė ėmė raustis didžiuliame išsiuvinėtame krepšyje, ieškodama rašiklio. Neapsikentusi Keitė pakilo iš vietos, priėjo prie rašomojo stalo, paėmė parkerį su auksine plunksna ir įteikė jį draugei.
– Ačiū. – Džesė numetė rankinę į šalį. – Reikės susitvarkyti rankinę. Primink, kad grąžinčiau, nes visąlaik pamirštu.
– Žinau, – tarė Keitė ir atsisėdo į savo vietą.
– Na, ir koks tavo tikslas? Surasti poną Tobulybę ir už jo ištekėti, ar ne?
– Taip. – Keitė ištraukė savo kavos puodelį iš po Džesės laikraščio.
– Tai kokio vyro ieškome?
Laikraščio kraštelis skendėjo Keitės kavoje. Ji ištraukė jį ir nusausino servetėle, kad neišsiteptų staltiesė.
– Tavo laikraštis mirko mano kavoje.
– Atleisk. – Džesė prisitraukė laikraštį ir ėmė žymėtis punktus paraštėje. – Pirma, jis turi būti turtingas.
– Nebūtinai, – paprieštaravo Keitė. – Pinigai man nerūpi.
Džesė kantriai pažvelgė į draugę.
– Ne, bet tavo tėtis turtingas, o pamotė graži. Neturtingasis Derekas užsigeidė ikivedybinės sutarties ir dėl to nuo jo pabėgai. Ar pamiršai? Reikia rasti vyrą, kurio turtai būtų didesni už tavo kraitį.
– Dženisė ne tokia ir gražuolė. Be to, greičiausiai ji paveldės tėčio turtus. – „Nebent tėvas spės vesti šeštą kartą."
Džesė nuleido negirdomis Keitės prieštaravimus.
– Tu paprasčiausiai pavydi, nes ji dešimt metų už tave jaunesnė. Gerai, antras punktas. Jis turi būti už tave vyresnis maždaug penkiolika metų.
– Kodėl? – suglumusi paklausė Keitė.
– Nes tu akivaizdžiai ieškai tėvo.
– Neieškau. Duokš čia. – Ji atėmė laikraštį iš Džesės ir išbraukė pirmus du punktus. – Gerai, pirma, jis turi būti protingas. Labai labai protingas.
– Protingas – gerai, – išsišiepė Džesė.
– Protingas reiškia ne tik išsilavinęs, jis turi būti įžvalgus. Turi… atpažinti kokybę.
– Ieškai etikečių žinovo? – nutaisiusi grimasą pasidomėjo kritiškoji draugė. – Toks tavo svajonių vyras?
– Jis turi būti išskirtinis, – Keitė sutelkė dėmesį į planą, – gerai išauklėtas. Toks, kuris mokėtų elgtis operoje.
– Tu nekenti operos.
Keitė tik mostelėjo ranka, nepaisydama prieštaravimų.
– Be to, agresyvus. Privalo žinoti, ko nori, ir to siekti.
– Gerai. – Kol Keitė įsijautusi rašė, Džesė pakėlė savo puodelį prie lūpų. Paaiškėjo, kad jis tuščias, tad sukeitė su Keitės.
– Ir jis turi būti daug pasiekęs.
– Kuria prasme?
– Ką? – Keitė atplėšė akis nuo plano.
– Na, – visažinės tonu pareiškė Džesė, – sėkmė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus.
– Turi uždirbti keturiskart daugiau nei bendraamžiai, taip pat ir akcijų biržoje, – automatiškai išpoškino Keitė ir, vargu ar supratusi, ką pasakė, vėl palinko prie sąrašo.
– Primena citatą, – tarstelėjo Džesė. – Leisk, atspėsiu, kas pirmasis taip pasakė? Šekspyras? Ne, Markas Tvenas? Ne. Pala, atsiminiau – Bertramas Svensonas, metų tėvas.
– Ką?
– Ar jau pasiekėme smagiausius punktus? – pasiteiravo Džesė.
– Kokius?
– Puikus humoro jausmas. Palaiko lygias moterų ir vyrų teises. Puikus meilužis. Myli tave iki išprotėjimo.
– Na taip, žinoma. – Keitė dirstelėjo į sąra šą. – Ar jau sakiau, kad jis turi būti daug pa- siekęs?
– Keletą kartų. – Džesė išplėšė laikraštį draugei iš rankų. – Gerai, apibūdinome laimikį. Na, koks kitas žingsnis? Reikia jį rasti, tiesa?
– Taip. – Keitė pakėlė kavos puodelį prie lūpų ir susiraukė, pamačiusi, kad šis tuščias. – Išgėrei mano kavą?
– Taip, pasijutau agresyvi. Kitas žingsnis – rasti medžioklės plotą.
– Džese, nemanau…
Džesė kilstelėjo ranką.
– Aš jau radau. – Ji atsargiai nuplėšė laikraščio kampą su Keitės sąrašu ir ištiesė draugei. – Šitą pasilaikyk. – Paskui atsivertė kelionių ir laisvalaikio skiltį. – Pažvelk.
Keitė žvilgtelėjo į po nosimi pakištą reklamą. Aukštas, išvaizdus vyras golfo drabužiais pozavo golfo aikštyne, besidriekiančiame kalvotame, miškų apsuptame slėnyje. „Atvykite į laukinę gamtą ir išbandykite sudėtingiausius Amerikoje golfo laukus, – skelbė užrašas po nuotrauka.
