nuotykių ištroškęs linksmuolis galėtų. – Ji palinko į priekį. – Svarbiausia – golfo laukai. Net aš esu apie juos girdėjusi. Vadovai pakloja apvalias sumeles, kad galėtų ten pažaisti. Čia tarsi skautų stovykla, kurioje gali iškylauti su martinio taure rankoje. – Džesė atsilošė ir išsišie- pė Keitei. – Manęs niekas su lazda nenuvarytų, bet galvą guldau, kad ten tikrai rasi svajonių vyrą, ir ne vieną. Čia tas pats kaip žvejoti akva- riume.
– Na, gal ir įdomu… – Keitė susiraukusi darsyk akimis permetė skelbimą. – Bet aš…
– Turi tikslą ir planą, – nesileido į kalbas Džesė. – Lig šiol visąlaik gaudavai, ko panorėjusi. Gali gauti ir dabar.
– Kodėl manai, kad visąlaik gaunu, ko noriu? – įsižeidusi paklausė Keitė.
Džesė suglumo.
– Na, juk tu…
– Jei turiu viską, ko noriu, kodėl vis dar sukuosi it voverė rate? – Keitės širdį užliejo dar viena apmaudo banga. – Klausyk, žinau, kad man neblogai sekasi…
– Uždirbi keturiskart tiek, kiek bendraamžiai, tą patį galima pasakyti ir apie akcijas, – sumurmėjo Džesė.
– Bet nesu laiminga. Noriu… Noriu užmegzti tvirtą ryšį.
– Ryšys gerai. – Džesė linktelėjo. – To ir siek.
Keitė užsimerkė ir išvydo save šalia išvaizdaus vyriškio – susikibę už rankų juodu kartu kūrė verslo imperiją.
– Noriu kartu su vyru įsteigti verslą. Noriu…
– Verslą! – Džesė iš pasibjaurėjimo vos nenusispjovė. – Pamiršk verslą, galvok apie santykius.
– Negaliu, – atsiliepė Keitė. – Aš išmanau tik apie verslą.
– Nesąmonė. – Džesė giliai įkvėpė. – Turi šiltą ir mylinčią širdį, tu rūpiniesi žmonėmis – bent jau anksčiau rūpindavaisi. – Draugė palinko virš stalo ir sugriebė Keitę už rankos. – Tu mielai dirbtum su tikrais žmonėmis, tačiau atlygis toks mažas, kad pasirinkai tarnauti kostiumuotiems niekšeliams ir grįžti namo viena. Tai kvaila ir tau pačiai nepatinka. – Ji paleido Keitės ranką ir darsyk atsiduso. – Negaliu patikėti, kad sėkmė ir pinigai taip apsuko tau galvą.
– Ką gi, malonu buvo papusryčiauti, – atšovė Keitė. – Ar tau dar ne laikas?
Džesė įkvėpė oro.
– Keite, prašau, paklausyk. Važiuok į „Trobeles", susirask mielą vyriškį, kuris atitiktų reikalavimus ir kuriam pavyktų išlaikyti tave šalia visą gyvenimą, ir būk laiminga. Tau tereikia apsispręsti būti laimingai. Tu tikrai gali.
Džesė atrodė taip nuoširdžiai susirūpinusi, ir Keitė pasidavė.
– Tik tiek, – tarstelėjo ji, – man tereikia apsispręsti.
Džesė linktelėjo.
– Taip.
Keitė dirstelėjo į skelbimą. Žinoma, vyriškis nuotraukoje tebuvo modelis, tačiau atrodė tobulai. Be to, kol nesibaigė vasara, reikėtų pasiimti atostogų – jau rugpjūtis, tad laiko liko nedaug. Pati nepamena, kada žaidė golfą.
Ir dar – jautėsi vieniša. Kartais nuo vienatvės net imdavo gelti kaulus.
– Gerai, – išgirdo save sakant. – Gerai, važiuosiu.
– Taip! – Džesė dūrė pirštu į Keitės Provanso stiliaus telefoną. – Tuojau pat skambink.
– Paskambinsiu vėliau, – paprieštaravo Keitė. – Leisk man dar truputį pagalvoti.
– Ne. – Džesė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsilošė kėdėje. – Nekelsiu nė kojos iš čia, kol nepaskambinsi.
– Juk sakiau, kad važiuosiu, – pyktelėjo Keitė. – Nejau manimi nepasitiki?
– Nė per nago juodymą, – atrėžė Džesė. – Šįkart atidžiai tave stebėsiu, nes tu sugebi pražiopsoti puikią progą tapti laiminga. Skambink. Dabar.
Už trijų šimtų kilometrų Džeikas Templetonas sėdėjo verandos krėsle, brolio poilsiavietėje, Kentukyje. Užkėlęs kojas ant medinių turėklų jis stebėjo, kaip virš ežero teka saulė, ir stengėsi pasijusti laimingas. Velniai rautų, jis tikrai patenkintas. Kartais krūtinėje sukirba įkyrus jausmas, kad kažko trūksta, tačiau jau įprato nekreipti dėmesio – to išmokė seniai pasibaigusios santuokos metai. Jis gyvena Amerikoje, yra laisvas, o vienintelė jo pareiga – pasirūpinti, kad poilsiavietės pievos visada būtų nupjautos ir palaistytos. Taigi gali džiaugtis gyvenimu be rūpesčių. Tiesa, geriausiame iš geriausių pasaulių jo pernelyg uolus jaunesnysis brolis nebūtų įkūręs kaimiškos poilsiavietės ūkininkauti tinkamose žemėse ir nebūtų atsiviliojęs didžiausių rytų Amerikos snobų čia žaisti golfo. Tačiau tie snobai atsiveža daugybę pinigų, kurie vietos gyventojams garantuoja maistą ir pastogę. Be to, Džeikui nereikia su jais bendrauti.
Viską pasvėrus, gyvenimas puikus. Mėgaudamasis laisve Džeikas timptelėjo didžiulę šviesiai gelsvą kaubojišką kepurę ant akių.
– Man pavyko, – pareiškė pats sau.
Pro duris, spirtelėjęs jas koja, išėjo brolis, nešinas dviem puodeliais garuojančios kavos. Vilis jau vilkėjo kostiumą ir buvo pasiruošęs priimti svečius, kurie netrukus plūstelės pro dvigubas išraižytas „Trobelių" priimamojo duris. Pažvelgęs į Džeiką, vilkintį apdriskusiais džinsais ir nudėvėtais flaneliniais marškiniais, brolis užvertė akis į dangų. Džeikas dirstelėjo į nepriekaištingą Vilio kostiumą ir nusi- kvatojo.
– Tu šlykštus, – pareiškė Vilis.
– Ką šįkart padariau? – nerūpestingai atsiliepė Džeikas.
– Bėda ta, kad nieko nedarai, – brolis ištiesė jam puodelį kavos ir prisėdęs šalia pažvelgė į ežerą.
– Ei, aš rūpinuosi, kad ši vieta atrodytų puikiai. – Džeikas viena ranka stumtelėjo skrybėlę aukštyn, o kita paėmė puodelį. Jis abejingai pažvelgė į Vilį. – Žolė nupjauta, piktžolės išravėtos, golfo laukai kaip iš paveiksliuko, arklidės…
– Aš nekalbu apie laukų priežiūrą. – Brolis papurtė galvą ir delnais apglėbė karštą puodelį. – Esi žoliapjovių karalius. Kalbu apie tavo gyvenimą.
– Man jis patinka, tad nesikišk, – atrėžė Džeikas ir vėl įsmeigęs akis į ežerą atsargiai gurkštelėjo garuojančios kavos.
– Galėtum būti turtingas, – tarstelėjo Vilis ir piktai dėbtelėjo į brolį.
– Buvau turtingas, – priminė Džeikas, – kol viską atidaviau tau ir tu įkūrei šią poilsiavietę. – Jis papurtė galvą. – Čia paskutinis
