sakant, aš nepjaunu žolės, – patikslino Džeikas. – Pasigaunu vieną iš studentėlių, kuriuos pasamdei šiam sezonui, ir sakau: „Vaiki, nupjauk žolę ana ten." Tai ne…
– Nesuprantu, kodėl viską metei, – pertraukė jį brolis.
– Darbe kabinėjosi prie mano ūsų ir neleido nešioti skrybėlės, – atsikirto Džeikas. Jis pažvelgė į ežerą ir dar patogiau įsitaisė. – Velnioniškas saulėtekis, tiesa?
– Saulė patekėjo prieš kelias valandas, – atsiliepė Vilis. – Jau devynios.
– Na, zenito dar nepasiekė, – Džeikas atsilošė kėdėje, – vadinasi, tebekyla. Vis dar saulėtekis.
– Liaukis. Man dėl tavęs neramu. – Vilis susiraukė. – Puiku, kad grįžai namo, aš labai vertinu pagalbą, bet pažvelkime tiesai į akis – tu čia švaistai savo gyvenimą.
– Aš svarstau galimybes, – tingiai atsiliepė Džeikas.
– Jau penkerius metus, – išrėžė Vilis. – Pasakysiu atvirai, turint galvoje, kokiu greičiu ritiesi žemyn, galimybių tau liko nedaug. Metas vėl kuo nors tapti. Nevykusi santuoka – ir tu pasidavei.
Džeikas pažvelgė į ežerą ir papurtė galvą.
– Dievaži, nedažnai išvysi tokių saulėtekių.
Vilis piktai sužaibavo akimis.
– Matai tokius saulėtekius kiekvieną mielą dieną.
– Aš matau, – Džeikas atsilygino broliui paniekos kupinu žvilgsniu, – o tu ne. Tapai tikru ponu Viešbučiu. Jei būčiau žinojęs, kad taip pasinersi į šį verslą, nebūčiau davęs tau pinigų. Velniai rautų, nenustebsiu, jei kurią dieną tave ištiks širdies smūgis. O tada man teks rūpintis šia vieta.
– Kas nors juk turi būti suaugęs, – atsakė Vilis.
– Jei pakratysi kojas, pirmiausia išnaikinsiu golfo laukus.
– Tėtis susinervins.
– Turbūt labiausiai mane erzina jų drabužiai, – tęsė Džeikas.
– Mums reikia pasikalbėti, – neatlyžo Vilis.
– Nereikia.
– Velniai rautų, Džeikai…
– Gerai, gerai. Eime prie reikalo, nes pražiopsosiu saulėtekį.
Vilis nesmagiai pasimuistė.
– Žiūrėk, – galiausiai išspaudė jis. – Tu visąlaik buvai mano… na…
– Didvyris? – mėgino pagelbėti Džeikas. – Idealas?
– Tarkime, pavyzdys, – surado tinkamą žodį Vilis. – Vaikystėje stengiausi būti panašus į tave. Ilgainiui tai tapo įpročiu. – Jis dirstelėjo į brolį. – Tu buvai geriausias. Visose srityse.
– Ne, nebuvau, – suirzo Džeikas. – Tik tau taip atrodė, nes esu vyresnysis brolis.
– Džeikai, tu penkerius metus nieko neveiki, – tęsė brolis. – Nieko. Nuo pat to laiko, kai grįžai namo man padėti. – Jis neleido Džeikui prasižioti. – Žinau, vadovauji lauko darbų personalui, bet, po galais, dėl to nereikia net keltis iš lovos. Tiesą pasakius, tu beveik ir nesikeli.
– Ei, – perspėjo Džeikas.
– Klausyk, tu man čia reikalingas. Labai padėjai, ir man bus liūdna su tavimi atsisveikinti, bet privalai grįžti į miestą.
– Ne, – atrėžė brolis.
– Švaistai savo gyvenimą, – iš naujo pradėjo Vilis, bet šįkart Džeikas jį pertraukė.
– Ir man patinka, – nukirto jis. – Tik neįsisvaičiok, kad aukoju save tau ar poilsiavietei. Tikrai ne. Man čia patinka ir aš lieku.
Vilis pamėgino apsukti iš kitos pusės:
– Ar galvojai apie dar vieną santuoką?
– Ne, – atsakė Džeikas. – Kodėl mes apie tai kalbamės?
– Nes jei būtum radęs, ką vesti Tobis Kornerse, seniausiai būtum vedęs, – paaiškino Vilis. – Čia dar viena priežastis grįžti į miestą.
– Negrįšiu į miestą, – nenusileido vyresnėlis. – Gal pagaliau paaiškinsi, kas nutiko?
– Et, velniai griebtų. – Vilis susmuko į kėdę ir delnu patrynė kaktą.
– Rėžk tiesiai šviesiai, – maloniai pasiūlė Džeikas, – iškart palengvės.
– Mama dėl tavęs nerimauja, – paaiškino jaunėlis. – O Valeri mano, kad aš tavimi naudojuosi. – Jis atsigręžė į Džeiką. – Tu gelbsti mano kailį šioje poilsiavietėje. Kartais, kai viešbutyje užverda pragaras, galvoju: „Dėkui dievui, kad Džeikas rūpinasi laukais." Rimtai. Tu puikiai tvarkaisi.
– Žinau, – atsakė Džeikas. – Todėl ir nesiruošiu išvažiuoti. Bet svarbiausia, kad nenoriu niekur važiuoti. – Jis gurkštelėjo kavos. – Sakai, Valeri susirūpino mano gerove?
Vilis dirstelėjo į brolį iš padilbų.
– Taigi. Ir man pasirodė keistoka.
– Spėliojau, kada ji ims veikti, – pareiškė Džeikas.
Vilis kilstelėjo antakius.
– Gal teiktumeisi paaiškinti?
– Valeri patinka manyti, kad ši poilsiavietė – partneryste grįstas verslas.
– Na, taip, – sutrikęs atsiliepė Vilis, – tavo ir mano.
– Ne, – pataisė Džeikas. – Tavo ir jos. Aš kliuvinys.
– Kam tu kliudai? – suirzo brolis.
– Judviem tapti Vidurio Rytų magnatais.
– Viešpatie, apsaugok, – atsiliepė Vilis. – Žinai, Valeri ima kelti rūpesčių.
– Rūpesčių? – nusišaipė Džeikas. – Judu gyvenate kartu, todėl negali blaiviai vertinti. Juo labiau kad ji puikiai tvarkosi su klientais, o tu juk gyveni tik šiuo viešbučiu. Tačiau Valeri nuo pat pirmos dienos yra gyva bėda.
– Ką gi, manau, netrukus šios bėdos neliks, – atsakė brolis. – Tuo tarpu mama dėl tavęs labai jaudinasi. Ir dėl manęs, – pridūrė jis, kol Džeikas nespėjo paprieštarauti. – Bet labiausiai dėl tavęs. Dėl tavo amžiaus.
– Velniai rautų,
