us
Žiniasklaidoje – beje, ir gyvenime, – reklama lemia viską. Ir Daksas Veikfildas niekad nepraleisdavo progos pasipuikuoti.
Didžiulė jo žiniasklaidos imperija maudėsi tokioje sėkmėje, apie kokią jis nė drąsiausiose svajonėse nesvajodavo. Ją lėmė atidumas net menkiausioms smulkmenoms. Tad kodėl jam priklausančio televizijos kanalo, ankstesniojo Dakso verslo pasididžiavimo, reitingai taip smunka žemyn?
Daksas stabtelėjo naujienų tarnybos vestibiulyje prie administratorės stalo, kur atėjo tvarkyti reikalų.
– Labas, Rebeka. Kaip šį semestrą Brajanui sekasi matematika?
Administratorė plačiai nusišypsojo, papureno plaukus ir ištiesė pečius, norėdama būti tikra, kad jis pastebės jos įspūdingą figūrą.
Jis pastebėjo. Vyrai, kaip Daksas, kuriems moters kūnas kelia didžiulį susižavėjimą, tokius dalykus visada pastebi.
– Labas rytas, pone Veikfildai, – cyptelėjo Rebeka. – Per paskutinį kontrolinį jis gavo septynis. Padarė šitokią pažangą. Juk aš apie jo pažymius užsiminiau prieš kokius šešis mėnesius. Kaip, po galais, jūs įsidėmėjote?
Nes Daksas, kalbėdamas su savo darbuotojais, nusistatė tikslą – įsiminti bent vieną asmeninę detalę. Sėkmė ateina ne pas tuos, kurie turi daugiausia pinigų, o kieno verslas sukasi geriausiai. Vienas pats visko nepadarysi. Jei žmonėms patinka su tavimi dirbti, jie niekur nebėgs ir versis per galvą, kad tik kuo geriau pasirodytų.
Paprastai taip ir būna. Bet dėl paskutinių reitingų jis turi keletą klausimėlių Robertui Smitui, televizijos kanalo direktoriui. Kažkas kažkur klysta.
Daksas stuktelėjo į smilkinį ir šyptelėjo:
– Mano mama sako, kad šitą mechanizmą reikia naudoti geriems darbams, o ne blogiems. Ar Robertas yra?
Administratorė linktelėjo ir spustelėjo durų atidarymo mygtuką.
– Jie įrašinėja laidą. Esu tikra, jis sukinėjasi kažkur šalia įrašų studijos.
– Perduok linkėjimus Brajanui, – šūktelėjo Daksas pro matinio stiklo duris eidamas į šauniausią šou pasaulyje – „Ryto naujienas“.
Aplink sukiojosi operatoriai ir apšvietėjai; nerimstantys prodiuseriai, įsikibę į planšetes, kliuvinėjo už storų laidų pakeliui pas garso režisierių, o viso šito centre sėdėjo žinių vedėja Monika Makryri. Ji ėmė interviu iš smulkios tamsiaplaukės puikiomis, nors ir trumpokomis, kojomis. Iš savo išvaizdos ši išspaudė viską, ką galėjo, ir jis žavėjosi šiomis pastangomis.
Daksas stabtelėjo šito organizuoto chaoso pakraštyje ir sukryžiavęs rankas įsmeigė žvilgsnį į kanalo direktorių. Robertas linktelėjo ir atlėkė pas jį per žmonių ir įrangos jūrą.
– Matei reitingus, ką? – sumurmėjo Robertas.
Štai šią savo darbuotojų savybę Daksas itin vertino – mokėjimą skaityti jo mintis.
Žemi reitingai jį erzino, nes pasiteisinimo nėra. Svarbiausia – sensacijų vaikymasis, o jei nėra jokių naujienų, reikia sukurti ką nors įdomaus ir pasirūpinti, kad tas kas nors būtų su „Veikfildo žiniasklaidos grupės“ ženklu.
– Taip, – Daksas kol kas atidėjo pokalbį vėlesniam laikui. Visa diena prieš akis, o komanda šiuo metu pasinėrusi į darbą. – Ką filmuojat?
– Dalaso verslininkai. Rodysim visą savaitę. Vietinės reikšmės reikalai.
Dailiosios Kojos – verslininkė? Įdomu. Protingos moterys jį užveda.
– Ką ji daro? Kepa keksiukus?
Net iš tolo moteris spinduliavo energija – tarsi žvitri, nedidukė aistruolių komandos šokėja, kuriai nepatinka perdėti pagražinimai. Ji galėtų užlašinti lašą glazūros ant keksiuko ir už jį nuplėšti milžinišką kainą.
Daksas visai norėtų keksiuko. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Gal net tuo pačiu metu.
– Ne. Ji turi piršlybų agentūrą. – Robertas mostelėjo galva į moterų porelę, apšviestą prožektorių. – „Ilgai ir laimingai“. Aptarnauja išskirtinius klientus.
Dakso sprandas bemat užkaito ir visos mintys apie keksiukus išgaravo.
– Žinau tą kompaniją.
Primerkęs akis Daksas įsižiūrėjo į Dalaso verslininkę, kuri atėmė iš jo geriausią draugą. Piršlienė turėtų būti raukšlėta, kumptelėjusi žilaplaukė. Tai tokia senamadiška profesija. Ir ją reikėtų uždrausti įstatymais.
Žinių vedėja nusijuokė iš kažko, ką pasakė piršlybų specialistė, ir pasilenkė į priekį.
– Tad jūs – Dalaso geroji krikštamotė?
– Na, aš taip apie save negalvoju. Kiekvienam reikia nors lašelio magijos, ar ne?
Gestikuliuojant ir energingai kalbant, jos glotnūs plaukai plazdėjo aplink veidą.
– Neseniai Delamero princui suradote sužadėtinę, tiesa? – mirktelėjo Monika. – Esu tikra, dabar jus koneveikia viso pasaulio moterys.
– Negaliu nuopelnų priskirti sau, – nusišypsojo piršlybų specialistė, ir visas jos elgesys pasikeitė. – Princas Alenas – Finas – ir Džuljeta jau anksčiau artimai bendravo. Tiesiog padėjau jiems suvokti, kad santykiai dar nesibaigė.
Daksas nuo jos negalėjo nuleisti akių.
Nors jis ir nenorėjo pripažinti, bet piršlybų specialistė gera nuotaika užkrėtė visą filmavimo komandą. Televizijos kanalo naujienų vedėja, palyginus su piršlienės saule, buvo kuklus dangaus šviesulėlis.
O Daksas niekada nesumenkindavo žvaigždės galių.
Ar netikėtumo efekto.
Jis įžingsniavo į filmavimo aikštelę ir, mostelėjęs galva, pakvietė žinių vedėją.
– Perimsiu interviu iš tavęs, Monika. Ačiū.
Nors reikalavimas buvo neįprastas, Monika nusišypsojo ir nieko nesakiusi užleido savo kėdę. Niekas nė nemirktelėjo. Na, bent jau niekas iš darbuotojų.
Kai Daksas atsisėdo į dar šiltą Monikos kėdę, mažoji žvitruolė jo vos neišvertė iš kojų prapliupusi:
– Kas vyksta? Kas tu toks?
Žmogus, kuris mato auksinę galimybę pagerinti reitingus.
– Daksas Veikfildas. Televizijos kanalo savininkas, – ramiai prisistatė jis. – O šis interviu oficialiai pradedamas iš naujo. Eliza, ar ne?
Jos sutrikimas dingo, ir ji sukryžiavo savo įspūdingas kojas, atsargiai atsilošdama kėdėje.
– Taip, bet galite mane vadinti ponia Arundel.
Ak, vadinasi, ji atpažino jo pavardę. Teprasideda linksmybės.
Jis niūriai nusijuokė.
– O kodėl neturėčiau jūsų vadinti ponia Fokus Pokus? Argi ne toks jūsų darbas – apsukti nieko neįtariančius klientus? Abra kadabra – ir jūs suvedat moteris su turtingais vyrais.
Interviu turėtų apmalšinti jo keršto troškimą.
