turbūt nežino, kad serialas jau dabar pasenęs ir kartojamas iš naujo.
– Nagi, duokit jiems po autografą. Noriu, kad parašytumėt „Tu mane sutikai Beverli Hilton viešbutyje.“ O tada pasirašykit Elizabetei, Piteriui Džeimsui ir mažajai Džesikai. Ar turit rašiklį?
Pasakiau, kad neturiu, ir ji nužvelgė mane su tokia panieka. Iš durininko pasiskolinau popieriaus ir rašiklį, ir jiems visiems pasirašėme. Tada moteris liepė savo vyrui nufotografuoti mus su visais vaikais kartu ir su kiekvienu atskirai. Ji elgėsi taip, tarsi mes jai priklausytume.
Kol jie pleškėjo fotoaparatu, pajutau, kaip Džilė suspaudė man ranką, o tai reiškia, kad mums jau metas iš čia dingti. Žvilgtelėjęs per petį, pamačiau laisvą taksi praviromis durimis. Ačiū Tau, Jėzau! Įšokome į automobilį ir įsitaisėme ant sutrūkinėjusios odinės sėdynės tarsi vaikai, žaidžiantys slėpynių. Susikibome rankomis ir mane staiga užliejo toks palengvėjimas, sumišęs su euforija ir optimizmu, kokio dar niekada anksčiau nepatyriau – supratau, kad ištversiu viską, kol jos ranka manojoje. O tada atsisuko vairuotojas:
– Kur trauksit?
Lyg mes patys žinotume. Aiškiai – kaip dieną – suvokiau tik viena, jei turėčiau rinktis, ar praleisti vakarą su Jėzumi Kristumi, ar su Donu Olmajeriu, nesuabejočiau nė akimirkos.
Atsidarėme langą, kad išsivėdintų seno taksi tvaikas, ir pasakėme vairuotojui savo adresą. Žinoma, čia ne limuzinas, bet namo mus parveš.
Trečias skyrius
RADOME SAVO PUŠYNĖLĮ – PRIEŠAIS MŪSŲ MIEGAMOJO LANGUS SENAME UŽMIESČIO NAME MARINE, ŠIAURĖS KALIFORNIJOJE. Savo sūnui Maksui radome puikią mokyklą ir susiradome daugybę gerų draugų. Įlankos regionas yra rojus mylintiems maistą, na, o mes nepraleidome progos paskanauti įvairiausių gardumynų. Retkarčiais grįždavome į Los Andželą, kad nusifilmuotume kokiame filme, sudalyvautume kokioje TV laidoje ar kokį kartą per metus suvaidintume kokioje pjesėje San Fransiske ar Marine, tačiau daugiausia dėmesio skyrėme kitiems dalykams, ne karjerai. Pirmą kartą per mūsų bendrą gyvenimą darbas – ar galimybė jį susirasti – nenulėmė, kur ir kaip turime gyventi, ir todėl jautėme ir milžinišką palengvėjimą, ir didelę baimę. Kol bandėme išsiaiškinti, kaip mums dabar reikės gyventi, Džilė neleido man pamiršti, kad iki šiol viskas gyvenime susitvarkydavo, nes mums buvo gera kartu, nes mylėjome vienas kitą. Žinojome, jei puoselėsime savo meilę, visa kita irgi susitvarkys. Todėl nusprendėme naujai atrastą laisvę ir laiką panaudoti vienas kitam pažinti.
Lankėme įvairius kursus. Marino apygarda garsėja visame pasaulyje čia rengiamais saviugdos kursais, tad mums nebuvo sudėtinga susirasti seminarų ir savaitgalio rekolekcijų, kur galėtume panagrinėti vyrų ir moterų paradigmos paslaptis. Lankėme užsiėmimus apie bendravimo meną, klausėmės įvairių ekspertų skaitomų paskaitų apie skirtingus vyrų ir moterų norus. Nuėjome ir į seminarus apie seksą. Apie seksą ir dėl sekso. Ir turiu pripažinti, kad labai nustebau sužinojęs, kiek daug šia tema dar galiu išmokti.
Gyvenome puikiai, kol vieną dieną parduotuvėje kasininkė paprašė manęs pasirašyti. Pažvelgiau atidžiau ir pamačiau, kad ji man ištiesė kažkokio bulvarinio laikraštpalaikio numerį, kurio pirmajame puslapyje puikavosi antraštė „Serialo L. A. Law žvaigždės – keistos seksualinės sektos nariai“. Visiškas absurdas ir informacija čia buvo visiškai klaidinga – jau kurį laiką mes visai ne žvaigždės, mūsų lytiniame gyvenime nėra nieko keisto, o vienintelė draugija, į kurią buvome įstoję per visus mūsų santuokos metus, buvo Šiaurės Kalifornijos automobilių klubas.
Atrodo, kad kažkam būsime pasakę per daug. Tapome tarsi kažkokiais misionieriais, perkeliančiais išorinio pasaulio poras į aukštesnį lygmenį – tik įsivaizduokite, kokia nuobodybė. Praradome kelis draugus. Ėmė mažėti darbų. Tapome atsiskyrėliais, kas mus visiškai tenkino, išskyrus akimirkas, kai filmuose ar per televiziją pamatydavome pažįstamus veidus, atliekančius vaidmenis, kurie mums būtų idealiai tikę. Tokie dalykai vis dar erzino.
Atsirado finansinių sunkumų. Vis dar gyvenome taip, tarsi būtume garsūs ir turtingi, nors iš tiesų nebeliko jokių apčiuopiamų pajamų. Todėl nusprendžiau susitarti dėl mūsų namo Big Sure, Kalifornijoje, įvertinimo. Tai buvo mūsų prieglobstis, mūsų svajonių namelis, įsitaisęs ant keteros tarp kalnų ir jūros, kurį pasistatėme, kai plaukte plaukė televiziniai pinigai. Žinojau, kad Džilei apie tai užsiminti turėčiau labai atsargiai, nes ji dažnai man meiliai kartodavo, kad čia mudu kartu pasensime. Tačiau dabar man buvo baisu, kad mudu kartu tik nuskursime. Negalėčiau pasakyti, kad išlaikyti tą namelį Big Sure mums daug kainavo, juk pasistatėme jį už grynuosius, bet turto įvertinimas parodė, jog jis vertas tiek, kad negalima neparduoti.
Keistas tas žodis namai; skirtingiems žmonėms jo reikšmė vis kitokia. Džilė buvo vienintelis vaikas šeimoje; dėl tėčio darbo visa šeima privalėjo kasmet kraustytis iš vienos vietos į kitą, todėl mokykloje Džilė visada būdavo naujokė. Užaugusi ji tapo tikra namisėda, iš keršto – neva dėl vaikų, nors iš tikrųjų dėl savo pačios dvasios ramybės. Džilei namai yra visa ko pagrindas.
O aš negalėjau sulaukti, kada ištrūksiu iš tėvų lizdo – jie buvo tikrai mieli ir viskas buvo gerai, bet man rūpėjo pamatyti pasaulį, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ir nors per pastaruosius trisdešimt metų mudu su Džile irgi ne kartą kraustėmės, niekada nesudvejodavau prieš parduodamas vieną, kad įsikelčiau į kitą. Man namai tėra naujo nuotykio pamatas. Šiuo klausimu niekada nesutarėme, o kai pardaviau namą Big Sure, norėdamas sutvarkyti mūsų pašlijusią finansinę padėtį, sudaužiau jai širdį.
Kai Maksas, mūsų jaunėlis, susiruošė studijuoti koledže, ir vėl susikirto mūsų skirtingos tėvystės ir motinystės filosofijos. Džilei buvo labai sunku galų gale nukirpti juos jungiančią bambagyslę. Noriu pabrėžti, kad nesu beširdis – beprotiškai pasiilgsiu Makso. Bet man jo išvykimas studijuoti prilygo šventei. Jis įstojo į pasirinktą koledžą, studijuos savo svajonių profesiją – muziką, todėl labai savimi pasitikėjo ir buvo užtikrintas pasirinkimu. Tiesą pasakius, jaučiau, kad man, kaip tėvui, labai pasisekė – ir tikrai negaliu pasakyti, kad dažnai taip jaučiausi šioje srityje. Bet Džilei jo išvykimas prilygo tragedijai, siaubingai netekčiai, paskutinei uždangai spektaklyje, kuriame ji ištikimai ir ryžtingai atliko savo vaidmenį trisdešimt trejus metus. Taigi, kol aš šaldžiau šampaną, kad atšvęstume naują mūsų gyvenimo etapą, atgautą laisvę, Džilė patyliukais kaupėsi paskutiniam Medėjos veiksmui.
Ir tada susimoviau dar kartą – kol ji bandė atsigauti po šoko netekus namų ir sūnaus, aš pabandžiau ją įtikinti, kad mes būtinai turime nusipirkti namą Italijoje. Šis klausimas jau seniai buvo virtęs mūsų nesantaikos obuoliu. Metų metus beviltiškai bandžiau įtikinti ją, kad turėtume nusipirkti namą Pietų Prancūzijoje – Ramatuelyje, Sen Tropezo kaimynystėje. Čia driekiasi aštuonių kilometrų ilgio paplūdimys, sausakimšas jaunų nuogų merginų. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Džilės nedomina šis pasiūlymas.
O kai po kelerių metų vienas mano draugas paklausė, kodėl taip noriu namo Pietų Prancūzijoje, paaiškinau, – juk ji arti Italijos. Eureka! Nuo tos akimirkos nuolat bandžiau Džilei įpiršti mintį apie namą Italijoje. O dabar, kai Maksas įstojo į koledžą Niujorke, spustelėjau dar stipriau.
Žinoma, Džilė neprarado šaltakraujiškumo. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes, pardavę jos svajonių namus Big Sure, turėtume pulti pirkti dar vieną namą, o juo labiau kone už dešimties tūkstančių kilometrų. Man viskas atrodė
