beprasmiška visą savo gyvenimą praleisti darbe stengiantis uždirbti daugiau pinigų negu reikia. Nors man jų pakanka, bet vis tiek stengiuosi turėti jų daugiau ir daugiau. Kaip ir Džeimsas. Liūdna pagalvojus, kaip iki šiol gyvenau. Galėjau būti geresnis vyras, geresnis tėvas. Ačiū Dievui, dar turiu laiko.
„Ačiū Dievui, dar turiu laiko.“ Pradžiugau išgirdęs tokius jo žodžius. Teko pažinoti daugybę žmonių, kurie išgyvenę sielvartą prabildavo šia pozityvia gaida. Susidūrę su skaudžia gyvenimo realybe, jie praregėdavo ir kai ką savo gyvenime sugebėdavo pakeisti iš pagrindų. Atrodė, taip galėjo būti ir Čarlzo atveju. Tikėjausi, kad man pavyks nukreipti jį teisinga linkme.
Tačiau praėjus maždaug trims savaitėms nuo Džeimso Perio mirties į mano kabinetą Čarlzas įžengė nepaprastai susijaudinęs. Jis sunkiai alsavo ir, mėgindamas nusiraminti, ranką spaudė prie krūtinės. Paskui giliai iškvėpė, lėtai sėsdamasis ant kėdės.
– Labai džiaugiuosi, kad šiandien turėjome susitikti. Jei šio užsiėmimo nebūtume suplanavę anksčiau, vakar vakare tikriausiai pats būčiau paskambinęs. Ką tik patyriau vieną iš didžiausių savo gyvenimo sukrėtimų.
– Kas nutiko?
– Vakar man paskambinusi Margo Peri, velionio Džeimso žmona, paprašė užeiti pas ją sakydama, kad nori su manimi pasikalbėti. Nuvykau pas ją vakare ir… Gal geriau iš karto eisiu prie reikalo. Štai, ką iš jos išgirdau: „Nenorėjau tau sakyti, Čarlzai, bet apie tai jau žino pernelyg daug žmonių. Bus geriau, jei apie tai išgirsi iš manęs nei iš ko kito. Džeimsas mirė ne nuo insulto. Jis nusižudė.“ Nuo tos akimirkos nebegaliu daugiau apie nieką galvoti. Pasaulis apvirto aukštyn kojomis.
– Siaubinga! Pasakyk, kaip jautiesi.
– Tiek daug visko. Jausmų maišalynė. Sunku net nupasakoti.
– Pradėk nuo bet ko.
– Pirmiausia, apie ką pagalvojau, buvo tai, kad jei jis gali nusižudyti, vadinasi, galiu ir aš. Na, kaip čia geriau viską paaiškinti. Žodžiu, jį pažinojau taip gerai, mes buvome tokie artimi… Jis buvo labai panašus į mane, o aš – į jį. Ir jei jis galėjo taip pasielgti, jei jis galėjo pakelti ranką prieš save, vadinasi, galiu ir aš. Šis suvokimas sukrėtė mane iki širdies gelmių. Nesijaudinkite, negalvoju apie savižudybę, nors ši mintis manęs neapleidžia. Jei jis galėjo, vadinasi, galiu ir aš. Mirtis, savižudybė – dabar tai jau ne vien abstrakčios idėjos. Tai – realybė. Bet kodėl? Kodėl jis nusižudė? Niekada to nesužinosiu. Jo žmona sako nenutuokianti, kodėl jis taip pasielgė, arba bent jau taip teigia. Jos tvirtinimu, tai jai labai netikėta. Teks susitaikyti su tuo, kad niekada to ir nesužinosiu.
– O toliau, Čarlzai, pasakok viską.
– Pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Daugiau nebesuprantu, kas yra tikra. Jis buvo toks stiprus, tvirtas ir taip mane palaikė. Be galo manimi rūpinosi, galvojo apie mane, ir vis dėlto – kas galėtų patikėti, – kol kaip įmanydamas globojo mane, pats turbūt kankinosi taip, kad nebematė prasmės gyventi. Tai kas yra tikra? Kuo galima tikėti? Visą tą laiką, kol rūpinosi manimi, jis svarstė apie savižudybę. Suprantate, ką noriu pasakyti? Tos nuostabios palaimingos akimirkos, kurias praleisdavome šnekučiuodamiesi, tos mudviejų atvirumo valandėlės, – dabar jau žinau, jų nebuvo. Jaučiau, kad mudviejų ryšys tvirtas, dalijausi su juo viskuo, tačiau tai buvo vieno žmogaus šou. Jis jame nedalyvavo. Jam nebuvo gera, jis tik ir galvojo, kaip išeiti iš šio pasaulio. Daugiau nebesuprantu, kas yra tikra. Tai buvo mano susikurta tikrovės iliuzija.
– O kaip ši tikrovė? Šis kabinetas? Tu ir aš? Tai, kaip mes bendraujame?
– Jau nežinau, kuo tikėti ir kuo pasitikėti. Nėra tokio dalyko kaip „mes“. Iš tiesų aš esu vienas. Abejoju, ar šiuo metu, kai kalbamės, abu jaučiame tą patį.
– Norėčiau, kad mudu kuo labiau priartėtume prie sąvokos „mes“. Tarp dviejų žmonių visuomet išliks šioks toks atstumas, tačiau norėčiau, kad tas atstumas šiame kabinete būtų kuo mažesnis.
– Bet, Irvai, aš galiu tik spėlioti, ką jūs mąstote ir jaučiate. Tik pažiūrėkite, kaip klydau dėl Džeimso. Įsivaizdavau, kad mes – duetas, o pasirodė, kad atlieku solo partiją. Esu tikras, kad ir čia vyksta tas pats, kad ir apie jus įsivaizduoju tai, ko nėra. – Kiek paabejojęs Čarlzas staiga paklausė: – Apie ką galvojate būtent šią akimirką?
Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų toks klausimas būtų tikrai išmušęs mane iš pusiausvyros. Tačiau, įgijęs terapinio darbo patirties, išmokau pasitikėti savo pasąmone žinodamas, kad ji neleis nusižengti profesinei etikai. Be to, puikiai žinojau, kad svarbiausia ne tai, ką pasakysiu galvojąs, bet tai, kad sutinku apie tai kalbėti. Todėl pasakiau pirmą man į galvą atėjusį dalyką:
– Kai uždavei šį klausimą, man toptelėjo labai keista mintis. Prisiminiau užrašą, kurį neseniai buvau skaitęs vienoje anoniminėje paslapčių svetainėje. Ten buvo parašyta: „Aš dirbu „Starbucks“[5], ir kai klientai elgiasi nepagarbiai, atnešu jiems kavos be kofeino.“
Čarlzas nustebęs pažvelgė į mane ir staiga pratrūko juoktis:
– Ką? Kuo čia dėtas tas užrašas?
– Tu paklausei, ką aš galvoju, ir man dingtelėjo, kad paslapčių turi visi. Pamėginsiu paaiškinti viską iš eilės. Prieš kelias minutes, tau pradėjus kalbėti apie tikrovės pobūdį ir tai, kaip tą tikrovę susikūrei, supratau, kad išties tu esi teisus. Tikrovė – tai ne kažkokia abstrakti sąvoka, o iš esmės tai, ką kiekvienas iš mūsų susikuria ar įsivaizduoja. Tada, – išklausyk mane, juk klausei, apie ką aš galvoju, – staiga prisiminiau vokiečių filosofą Kantą ir jo mokymą apie tai, kad mūsų mąstymo pobūdis didžia dalimi lemia, kaip mes suvoksime tikrovę. O vėliau prisiminiau visas didžiąsias paslaptis, kurias esu girdėjęs per savo pusšimtį metų trunkančią psichologo darbo praktiką ir pagalvojau, kad, nepaisant visų mūsų pastangų suartėti su kitu žmogumi, tam tikras atstumas vis tiek neišvengiamai liks. Paskui dar pamaniau, kad ir raudoną spalvą ar kavos skonį mudu abu galime suvokti nepaprastai skirtingai. Kava – štai kas! Štai raktas į „Starbucks“ paslaptį. Atsiprašau, Čarlzai, bijau, kad būsiu pernelyg nukrypęs į lankas.
– Ne, visai ne.
– Sakyk, ką mąstei, kol taip kalbėjau.
– Puiku! Man patinka, kai taip kalbate. Patinka, kai dalijatės mintimis.
– O štai dar vienas atsitikimas. Prisiminiau vieną seniai, dar studentavimo metais seminare papasakotą istoriją. Į psichologą kreipėsi vyras, kuris buvo praleidęs nuostabų medaus mėnesį vienoje iš tropinių salų, ir tai buvo vienas iš pačių džiugiausių įvykių jo gyvenime. Tačiau kitais metais jo santuoka ėmė sparčiai byrėti, ir jie išsiskyrė. Kažkuriuo metu iš savo žmonos jis sužinojo, kad visą tą laiką, kol buvo kartu, taip pat ir per medaus mėnesį, visą tą laiką ji galvojo apie kitą vyrą. Jis reagavo labai panašiai kaip tu. Jis suprato, kad tropinėje saloje praleistas laikas nebuvo idiliškas jiems abiems, kad jam irgi teko solo partija. Daugiau smulkmenų neprisimenu, pamenu tik, kad jis, kaip ir tu, manė, kad tikrovė yra suskaldyta.
– Suskaldyta tikrovė… Man tai taip gerai pažįstama. Ji persekioja mane net sapnuose. Praeitą naktį regėjau nepaprastai ryškius sapnus, nors atsimenu nedaug
Tarptautinis amerikiečių kavinių tinklas.
