perskaitytas žodis „gyvas“.[15] “Blogis – tai gyvybės priešingybė. Būtent jis yra gyvenimo jėgos priešprieša. Kitaip tariant, šis žodis įvardija žudymą, būtent – žmogžudystę, t. y. betikslį žudymą, kurio nereikia išgyvenimui.
Nepamirškime to. Anksčiau keletas autorių blogį yra aprašę taip intelektualiai, kad jis pasidarė visiškai abstrakti ir beveik nebesuvokiama sąvoka. Žudymas – labai konkretus veiksmas. Nepamirškime, kad Džordžas buvo pasiryžęs paaukoti net savo vaiko gyvybę.
Sakydamas, kad blogis reiškia žudymą, nenoriu apsiriboti vien fiziniu žudymo aspektu. Blogis gali sunaikinti ir sielą. Gyvybė (ypač žmogaus) pasižymi įvairiais esminiais bruožais – jautrumu, judrumu, savimone, tobulėjimu, nepriklausomumu, valia. Galima sunaikinti vieną iš šių savybių, nesužeidžiant paties kūno. Tokiu būdu arklys ar net vaikas „sulaužomas“, nepalietus nė plaukelio ant jo galvos.
Apie tai daug rašė Erichas Frommas, kuris išplėtė nekrofilijos apibrėžtį: jis teigė, kad nekrofilija – tai ir kai kurių žmonių troškimas valdyti kitus, paversti juos paklusnus, pažaboti jų savarankiškumą, užgniaužti gebėjimą galvoti, suvaržyti jų spontaniškumą ir išskirtinumą ir priversti gyventi pagal nustatytas taisykles. Skirtingai nuo „biofiliškų“ pažiūrų žmogaus, kuris vertina ir tausoja gyvybės formų įvairovę bei gerbia individo išskirtinumą, nekrofiliška asmenybe jis laiko žmogų, kuris, siekdamas išvengti bet kokių gyvenimo nesklandumų, kitus bando paversti paklusniais robotais, taip pakirsdamas jų žmogiškumo šaknis.[16]
Todėl šiuo požiūriu blogis yra ta jėga, kuri gyvena žmogaus viduje ar aplink jį ir siekia sunaikinti gyvybę ar gyvybingumą. Gėris – atvirkščiai. Gėris stiprina gyvybę ir gyvybingumą.
Šiuo metu skaitau daug paskaitų ir dažnai kalbu viešoje erdvėje. Neseniai savęs paklausiau, ką iš esmės bandau pasakyti. Ar yra kokia esminė, pagrindinė mano kalbų mintis?
Taip, yra. Gerai pagalvojęs suvokiau – kad ir apie ką kalbėčiau, visuomet kaip įmanydamas stengiuosi žmones įtikinti Dievą, Kristų ir save pačius vertinti kur kas rimčiau, nei jie tai paprastai daro.
Nuo pat pradžių mums buvo pasakyta, kad Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą. Ar apie tai kada giliau susimąstome? Ar pripažįstame, kad esame dieviškos būtybės? Ir kad žmogaus gyvybė – šventa?
Kalbėdamas apie savo ryšį su žmonėmis, Jėzus sakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“[17] Apsčiai. Koks nuostabus žodis! Šiam keistam žmogui, kuris akivaizdžiai mėgo vestuves, vyną, grynus aliejus ir gerą draugiją ir vis dėlto leidosi nužudomas, rūpėjo ne tiek gyvenimo trukmė, kiek pats gyvybingumas. Jo nedomino sustabarėję žmonės, apie kuriuos jis yra pasakęs: „Tegu mirusieji laidoja mirusius.“[18] Jį traukė gyvybės dvasia, žvitrumas. O apie šėtoną, patį tikriausią blogio įsikūnijimą, Jėzus pasakė: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys.“[19] Blogis neturi nieko bendra su natūralia mirtimi, jis susijęs su smurtine mirtimi, kai sunaikinamas kūnas arba dvasia.
Šia knyga siekiu paskatinti daug rimčiau susimąstyti apie žmogaus gyvybės svarbą, o tuo pačiu ir apie žmogiškąjį blogį, kad galėtume jį suprasti visais įmanomais būdais, net ir pasitelkę mokslo metodus. Stengiuosi parodyti, kaip atpažinti blogį ir pamatyti visas šlykščias jo apraiškas realiame gyvenime. Tai nėra liguistas siekis. Kaip tik priešingai. Stengiuosi tik dėl to, kad galėtume „turėti apsčiai gyvenimo“. Vienintelė priežastis, dėl kurios reikia stengtis atpažinti žmogiškąjį blogį, – kad, kai tik įmanoma, nuo jo išvaduotume žmogų, o kai neįmanoma (taip nutinka dažniausiai), tą blogį mėgintume suprasti dar geriau, išmoktume jį išnaikinti tam tikrais atvejais ir galų gale visas šlykščias jo apraiškas apskritai nušluotume nuo žemės paviršiaus.
Turėtų būti aišku, kad kalbėdamas apie tai, jog būtina kurti blogio psichologiją, nesiūlau nei gilintis į blogį abstrakčiai, nei kurti abstrakčios psichologijos šakos, bedvasės ir atsietos nuo gyvenimiškų vertybių. Mums nepavyks suprasti ligos esmės, jei neturėsime tikslo jos išgydyti, nebent būtume kokios nors nacių ideologijos propaguotojai. Blogio psichologija privalo turėti gydomąjį poveikį.
Gijimas prasideda nuo meilės. Tai – meilės įrodymas. Mylimas žmogus sveiksta. Kai meilės nėra, gijimas sulėtėja, o gal ir visai sustoja. Paradoksalu, bet blogio psichologija turi skleisti meilę. Ji privalo būti sklidina gyvenimo meilės. Kiekviename žingsnyje turi jaustis, kad ja šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas.
Galbūt taip jau pradedu „teršti“ mokslą. Mielai tą darysiu ir toliau. Jei nenorime, kad moksliniu pagrindu kuriama mano siūloma psichologijos koncepcija virstų negyva, sustabarėjusia doktrina, kuri pati savaime gali tapti blogiu, bet norime, kad būtų turtinga, išmoninga ir pulsuojanti gyvybe, privalome pasistengti, kad joje būtų daug tų dalykų, kurie paprastai laikomi nesuderinamais su moksline sritimi. Pavyzdžiui, ją kuriant reikia nepamiršti literatūros, ir ypač mitologinių pasakojimų. Ilgus amžius kovodami su blogiu, sąmoningai ar ne žmonės perkėlė savo patirtį į mitinius pasakojimus. Mitologija slepia didžiulius tokios patirties klodus, kuriuos mes ir toliau turtiname. Štai, pavyzdžiui, neseniai išpopuliarėjusioje Tolkieno trilogijoje Hobitas ir Žiedų valdovas veikiantis Golumo personažas yra turbūt tiksliausiai kada nors pavaizduotas blogio įsikūnijimas.[20] Šių knygų autorius, literatūros profesorius J. R. R. Tolkienas, blogį tikrai išmanė ne prasčiau nei bet kuris psichiatras ar psichologas.
Pažvelgę priešinga kryptimi, pripažintume, kad nagrinėjant blogį reikia taikyti ir „tikro“ mokslo metodus: ne tik Rorschacho testus[21], bet ir pažangiausius biocheminių tyrimų metodus ar pažangiausias paveldimumo dėsnių statistines analizes. Vienas redaktorius, peržvelgęs pirmą knygos rankraščio versiją, šūktelėjo: „Nieko sau, Skoti, tikiuosi, nebandysi teigti, kad blogį lemia genetiniai, biocheminiai ar fizikiniai procesai.“ Vis dėlto tas pats redaktorius puikiai žinojo, kad jau nustatyta, jog beveik visos ligos kyla ir dėl emocinių, ir dėl fizinių priežasčių. Solidus mokslas – solidi psichologija – negali būti siaurų pažiūrų. Reikia ieškoti visomis kryptimis, nes kiekviena smulkmena gali būti reikšminga.
Galų gale ne mažiau svarbu, kad blogio psichologija turėtų ir religinį pagrindą. Taip sakydamas neturiu omenyje, kad būtina remtis konkrečia teologijos doktrina, tačiau manau, kad privalome pasinaudoti ne tik geriausia visų religinių krypčių patirtimi, bet ir pripažinti antgamtinio pasaulio tikrumą. Be to, kaip jau minėjau anksčiau, šis mokslas turi būti persunktas meile ir pagarba gyvybei. Negalima jo paversti vien pasaulietine psichologija.
Egzistuoja daugybė įvairių teologinių blogio sampratų. Jas visas tikriausiai vienija tai, kad žmogiškasis blogis, pavyzdžiui, žudymas, aiškiai neatskiriamas nuo natūraliai kylančio blogio, pavyzdžiui, gaisrų, potvynių ir žemės drebėjimų sukeltos mirties ar sunaikinimo. Vienas mano draugas, žinodamas, kad rašau knygą apie blogį, pasakė: „Galbūt tu galėsi padėti man suprasti, kodėl mano sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi.“ Negaliu to padaryti. Rabino Haroldo S. Kushnerio knygoje Kai nelaimės aplanko gerus žmones[22] turbūt išsamiausiai nagrinėjama natūralaus blogio tema. Šioje knygoje bus kalbama tik
Žodžių žaismas anglų kalboje:
Erich Fromm,
Evangelija pagal Joną, 10, 10.
Evangelija pagal Matą, 8, 22.
Evangelija pagal Joną, 8, 44.
J. R. R. Tolkien,
Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)
Harold S. Kushner
