– ir maloniau, ir naudingiau – bent šį tą žinoti apie tai, kas esame, nei bejėgiškai kapanotis aklinoje tamsoje. Iki galo negalime nei suvokti šio reiškinio, nei kaip nors jo pakeisti, tačiau, kaip teigė J. R. R. Tolkienas: „Mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.“[11]
Taigi, mokslas kaip įmanydamas stengiasi išsiaiškinti pasaulio paslaptis. Pamažu ir mokslininkai pradeda susitaikyti su mintimi, kad požiūris turi būti visapusiškas. Fizikų nebeglumina mintis, kad šviesa vienu metu yra ir dalelė, ir banga. Psichologijoje vertinant reiškinius laikomasi įvairiausių požiūrių: biologinio, psichologinio, psichologinio-biologinio, sociologinio, socialinio-biologinio, froidistinio, racionaliojo ir emocinio, bihevioristinio, egzistencinio ir t. t. Ir nors mokslui reikia šviesių protų, kurie sugebėtų sukurti vieną vertinimo modelį, leidžiantį geriausiai suvokti reiškinių esmę, pacientui, kuris nori būti kuo geriau suprastas, reikėtų ieškotis tokio gydytojo, kuris sugebėtų į žmogaus sielos paslaptis pažvelgti įvairiais aspektais.
Vis dėlto mokslinės pažiūros dar nėra labai plačios. Skyrius „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent todėl, kad mes dar neturime pakankamai mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, kad jas jau būtų galima vadinti psichologija. Kodėl taip nutiko? Blogio samprata jau tūkstančius metų yra svarbiausia religinių doktrinų tema, tačiau psichologijos mokslas jos beveik nenagrinėja, nors atrodo, kad ši sritis turėtų būti ypač aktuali. Tokią keistą padėtį iš esmės lėmė tai, kad mokslinės ir religinės pažiūros lig šiol buvo laikomos visiškai nesuderinamomis – tarsi aliejus ir vanduo, tarpusavyje nesimaišantys ir nesusiliejantys.
Septyniolikto amžiaus pabaigoje, kai paaiškėjo, kad istorija su Galilei neigiamai atsiliepė ir mokslui, ir Bažnyčiai, abi šios institucijos sudarė nerašytą susitarimą dėl nebendravimo. Pasaulis buvo gana dirbtinai padalytas į gamtinį ir antgamtinį. Religija pritarė, kad gamtinis pasaulis – išskirtinai mokslininkų veiklos sritis, o mokslas, savo ruožtu, sutiko nesikišti į dvasinius reikalus, arba, tiksliau tariant, į moralinių vertybių sritį. Ir išties, buvo laikoma, kad mokslas neturi nieko bendro su moralės dalykais.
Tad pastaruosius tris šimtus metų tarp mokslo ir Bažnyčios buvo didelė takoskyra. Tokios skyrybos, po kurių abipusis bendravimas kartais būdavo lydimas dygių pašaipų, nors dažniau neįtikėtinai taikus, lėmė, kad blogio problemos gvildenimas tapo vien dvasinių mąstytojų užsiėmimu. Neskaitant kelių išimčių, mokslininkai net nebandė domėtis, kaip sekasi ieškoti šios problemos sprendimo, ir taip elgėsi vien vedami įsitikinimo, kad mokslas neturi turėti nieko bendro su moralinėmis vertybėmis. Jau pats žodis „blogis“ pirmiausia turi būti apibrėžtas vertybiniu požiūriu, vadinasi, griežtai nuo vertybių atsiribojęs mokslas net negali šio klausimo nagrinėti.
Vis dėlto dabar viskas keičiasi. Mokslas, nepripažįstantis religinių vertybių ir tiesų, galų gale nuvestų į pasauline branduoline katastrofa pasibaigsiančias ginklavimosi varžybas. Jei Bažnyčia visiškai atsisakytų mokslui būdingų abejonių ir kritiško žvilgsnio, ji virstų Rasputino beprotybės apimtu Džonstaunu[12]. Dėl įvairiausių priežasčių mokslas ir Bažnyčia daugiau nebegali gyvuoti atskirai. Šiandien yra daugybė neišvengiamo jų suartėjimo priežasčių. Viena iš jų – ir pati blogio problema. Suartėjimo būtinybė tokia didelė, kad net ir pats mokslas jau nebelaiko savęs atsietu nuo moralinių vertybių. Šis abipusis susitaikymas prasidėjo praeitame dešimtmetyje[13], ir tai išties yra pats įdomiausias dvidešimto amžiaus pabaigos intelektinių procesų raidos reiškinys.
Mokslas ilgai šalinosi blogio temos, nes kitaip būtų tekę aiškintis nepaprastai didelę paslaptį. Tai nereiškia, kad mokslininkų netraukia paslaptys, tačiau jų požiūris ir moksliniai tyrimo metodai paprastai apsiriboja kuria nors siaura sritimi. Jų stilius – analitinė veikla, kurią „valdo“ kairysis smegenų pusrutulis. Paprastai vienu metu jie susitelkia į konkrečių, nedidelių tyrimo objektų nagrinėjimą ir bando daugiau sužinoti apie kiekvieną iš jų. Jiems geriau aiškintis mažas, o ne dideles paslaptis.
Teologams toks skrupulingumas svetimas. Jų apetitas begalinis, kaip ir pats Dievas. Tai, kad Dievas visuomet bus didesnis už tą kąsnį, kurie jie įstengs apžioti, jų nėmaž nejaudina. Kaip tik priešingai, kol vieni religijoje ieško išsigelbėjimo nuo paslapčių, kitiems religija – būdas priartėti prie paslapties. Ir šie mielai naudojasi ne tik vienai kuriai nors sričiai skirtais moksliniais tyrimo metodais, bet ir pasikliauja integruotais pažinimo būdais, už kuriuos „atsakingas“ dešinysis pusrutulis, – meditacija, intuicija, jausmais, tikėjimu ir apreiškimais. Tokiems žmonėms tuo įdomiau, kuo paslaptis didesnė.
Blogio problema išties yra didžiulė paslaptis. Ne taip paprasta ją bandyti gvildenti supaprastintai. Tačiau pamatysime, kad kai kurie žmogiškojo blogio aspektai gali būti susiaurinti taip, kad būtų galima išnagrinėti moksliniais metodais. Vis dėlto šios dėlionės detalės taip tvirtai sukibusios, kad jas atskirti – nepaprastai sunku ir destruktyvu. Be to, ši dėlionė – tokio milžiniško dydžio, kad neverta tikėtis pamatyti daugiau nei vien didelio paveikslo fragmentus. Kaip ir paprastai nutinka pradedant mokslinius tyrinėjimus, pradėjus gvildenti šią temą bus daugiau klausimų nei atsakymų.
Pavyzdžiui, į blogio problemą vargiai galėtume gilintis nekalbėdami apie gėrį. Jei pasaulyje nebūtų gėrio, mes net nesusimąstytume apie blogį.
Kaip keista. Pacientai arba pažįstami daugybę kartų manęs yra klausę: „Gydytojau, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis?“ Tačiau per šitiek metų taip niekas ir nepaklausė: „Kodėl pasaulyje yra gėris?“ Tarsi būtų savaime aišku, kad šis pasaulis – iš prigimties geras, tik jame kažkokiu būdu pasklido blogio užkratas. Vis dėlto, remiantis turimomis mokslinėmis žiniomis, blogio egzistavimą paaiškinti lengviau. Remiantis fizikos ir gamtos dėsniais nesunku paaiškinti, kodėl atsiranda puvinys. Kad gyvybė evoliucionuoja į vis sudėtingesnes formas, suprasti sunkiau. Dažnai pastebime, kad vaikai linkę meluoti, vagiliauti ir apgaudinėti, o tai, kad kartais iš jų išauga išties sąžiningi žmonės, atrodo daug keisčiau. Tinginystė paplitusi plačiau nei darbštumas. Jei gerai pamąstytume, tikriausiai pripažintume, kad iš prigimties mūsų pasaulis – blogas ir kad kažkaip paslaptingai jame išplito gėrio virusas, o ne atvirkščiai. Gėrio paslaptis dar didesnė nei blogio[14].
Šios dvi paslaptys neatsiejamai persipynusios. Jau vien šio skyriaus pavadinimas netikslus. Jis turėtų būti pavadintas „Gėrio ir blogio psichologijos kūrimo link“. Neįmanoma rimčiau gilintis į žmogiškojo blogio problemą, jei kartu nebandysime suprasti žmogiškojo gėrio esmės. Iš tikrųjų, kaip paaiškės pas-kutiniame šios knygos skyriuje, susitelkti vien į blogio problemos nagrinėjimą yra nepaprastai pavojinga tą darančio žmogaus sielai.
Taip pat nepamirškite, kad blogio klausimas neišvengiamai susijęs su velnio klausimu, o nuo jų neatsiejamas gėrio klausimas veda prie klausimų apie Dievą ir pasaulio sukūrimą. Tikiu, kad galime ir turime atplėšti mažą šios paslapties dalelę, į kurią galėtume moksliškai įsikibti nagais ir dantimis, tačiau nagrinėdami tokius klausimus artėjame prie protu neaprėpiamos ir įstabios srities, kurios esame nepajėgūs suvokti. Nesvarbu, ar tai suprantame, ar ne, tačiau tiesiogine prasme įžengiame į šventą žemę, todėl nieko keisto, jei tai kelia pagarbią baimę. Kai prieš mus veriasi tokia šventa paslaptis, būtina prisiminti, kad privalome žengti nepamiršdami atsargumo, gimusio iš mūsų meilės ir baimės.
Gyvenimo ir mirties
J. R. R. Tolkien,
Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)
XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)
Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje
