jau nenorėk sužinoti, ką apie tave manau!
Keista, bet ji nusišypsojo.
– Ooo, puikiai įsivaizduoju!
– Vargu.
Aleksas suirzo. Danė nė trupučio jo nebijo, o jis buvo įpratęs matyti nedrąsius, nuolankius veidus.
– Tai kada atliksime testą? – paklausė ji. – Tikriausiai užsakysi visą laboratoriją?
– Šį vakarą. Išsikviečiau laborantą į namus.
– Ar jis paims tik tepinėlį, ar sumokėjai, kad nukirstų man rankas ir kojas?
– Visai nenoriu tavęs skriausti, – burbtelėjo Aleksas.
– Ne, tik trokšti, kad dingčiau. – Danė atsiduso. – Kaip tu nesupranti, kad man būtinas ryšys su tėvu? Noriu jį pažinti, tik tiek. Man nieko iš jo nereikia. Nesu jūsų priešas.
– Čia tik tau taip atrodo. – Aleksas priėjo artyn vildamasis, kad ji susigūš ir pasitrauks, bet nieko panašaus neįvyko. – Nė neįsivaizduoji, į ką įsivėlei, Dane Buchanan, – šaltai rėžė. – Manai, kad tai žaidimas? Tai pagalvok dar kartą. Mano tėvas yra Jungtinių Valstijų senatorius, ketinantis balotiruotis į prezidentus. Čia viskas daug rimčiau, nei tavo protelis pajėgia suvokti. Galiu pasakyti tik tiek: tau nepavyks jo sukompromituoti. Jį saugau ne aš vienas, bet esu būtent tas, kurio patarčiau vengti.
Danė pasitempė ir palinko į priekį.
– Aš tavęs nebijau!
– Išsigąsi.
– Neįsisvajok! Manai, kad man iš jūsų kažko reikia, todėl įsivaizduoji esąs viršesnis. Tai žinok, kad žiauriai klysti. – Danė užsimetė ant peties rankinę. – Niekis, nenusimink – aš tave pateisinu. Tavimi dėta tikriausiai irgi taip elgčiausi. Visi privalo ginti artimuosius. Daryk, ką nori, tik patariu neperlenkti lazdos. Abejoju, ar esi iš tų žmonių, kurie gali lengvai atsiprašyti, todėl bus labai nesmagu žiūrėti, kaip tu pulsi ant kelių ir maldausi atleidimo.
Drąsi, – mintyse pripažino Aleksas, nenoromis pajutęs pagarbą.
– Meluoji, tau būtų nepaprastai malonu išvysti mane parklupusį.
Danė išsišiepė.
– Be abejo. Tik stengiuosi būti mandagi.
2
Įėjusi į „Bella Roma" salę Danė apsidairė: staliukai jau buvo paruošti priešpiečiams – švytėjo baltos staltiesės ir šviežios gėlių puokštės. Stabtelėjusi ji paėmė porą taurių ir pakėlė prieš šviesą – stiklas akinamai sublizgo, nebuvo matyti nė dėmelės. Net ir norėdamas neprikibsi, – patenkinta pagalvojo. Danė čia dirbo vos dvi savaites, todėl vis dar ropštėsi į statų pritapimo ir mokymosi šlaitą, bet jau buvo aišku, kad jai labai pasisekė: „Bella Roma" restoranas pasižymėjo nepriekaištinga tvarka, puikiu kolektyvu ir rinktiniu valgiaraščiu, o tokio šefo kaip Bernis būtų galima palinkėti visiems pasaulio darbuotojams.
Pastačiusi taures Danė patraukė į dar gana tylią virtuvę. Tikrasis veiksmas ir erzelis prasidės po kokių dvidešimties minučių, per priešpiečius, o dabar visi buvo įnikę į paruošiamuosius darbus. Pasak jos svainės Penės, nuo pasiruošimo priklauso virtuvės gyvenimas arba mirtis. Į šiuos žodžius verta įsiklausyti, nes Penė buvo geriausia virėja visame Sietle. Aišku, pastarojo fakto Danė neketino pranešti vyriausiajam „Bella Roma" virėjui Nikui.
Ore sklandė česnakų ir dešrelių kvapas, ant viryklės tyliai šnypštė trys didžiuliai sultinio puodai, vienas virėjas smulkino daržoves, kitas pjaustė mėsą sumuštiniams ir šaltiems užkandžiams.
– Sveika, Dane! – nudžiugo pirmasis. – Eikš paragauti mano padažo.
– Jis tik kalba apie padažą, o iš tikrųjų trokšta, kad paragautum kai ką kita! – šūktelėjo antrasis. – Atvėsk, Rikai. Ji tau per graži. Tokia moteris verta tikro vyro. Pavyzdžiui, manęs!
– Tau toli gražu iki tikro vyro! Bent jau taip sako tavo žmona, kai ją patenkinu.
– Išvydusi tave nuogą mano žmona mirtų iš juoko!
Danė išsišiepusi klausėsi įprasto apsižodžiavimo. Tai buvo specifinis restorano virtuvės darbuotojų bendravimo būdas – čia visi vieni kitus įžeidinėja ir niekas ant nieko nepyksta, nes tokį pasiutusį darbo tempą ir įtampą gali pakelti tik draugiška komanda. Virtuvėse paprastai karaliauja nepraustaburniai vyrai, todėl vargu ar normali moteris pajėgtų su jais išbūti. Bet Danė tokioje aplinkoje užaugo, todėl buvo atspari bet kokiems bandymams ją šokiruoti. Pamojavusi pralinksmėjusiems vaikinams ji perskaitė Niko prikabintą valgiaraščio pakeitimų ir ypatingųjų dienos patiekalų sąrašą.
– O, panini [ Panini (duonos rageliai – italų k.) – karšti arba šalti sumuštiniai. (Čia ir toliau − vert. past.)]! Neabejoju, kad labai gardūs, – tarė vyriausiajam virėjui. – Nekantrauju paragauti.
– Ateik, meilute, duosiu tau kur kas geresnių dalykėlių! – riktelėjo vienas iš vyrukų.
Danė nesiteikė į jį net žvilgtelėti, tik priėjusi prie stalo išsirinko didžiausią peilį.
– Ačiū, nereikia. Turiu patį geriausią.
Vaikinai sutartinai sudejavo, o Nikas išsišiepė.
– Kažin, ar moki juo naudotis.
– Moku.
Tai turėtų juos apraminti, – pagalvojo Danė. Netrukus vaikinai apsipras. Kai įsitikins, kad ji tinkamai atlieka pareigas, nesistengia apsunkinti darbo ir juos gerbia, tada ir patys pradės rodyti pagarbą. Užmegzti draugiškus santykius su virtuvės personalu ne taip paprasta – reikia šiek tiek laiko ir pastangų.
– Kaip mano ypatingieji? Gal norėsi ką nors pakeisti? – atsainiu tonu paklausė Nikas.
Danė vos neprunkštelėjo, bet spėjo laiku susivaldyti. Iš tikrųjų Nikui jos nuomonė nė kiek nerūpi. Išgirdęs bent vieną žodelį jis būtų tuoj pat atidaręs gerklę ir riksmais nurovęs jai galvą. Tokiose vietose darbo pasidalijimas buvo visiems aiškus: restorano vadovo galia siekia tik iki švytuoklinių virtuvės durų, už slenksčio visagalis valdovas yra vyriausiasis virėjas.
– Ne, – meiliai atsakė Danė. – Patiekalai puikūs. Linkiu sėkmės per priešpiečius.
Šyptelėjusi ji patraukė atgal į savo teritoriją. Jiedviem su Niku teks kartu dirbti ir gana glaudžiai bendrauti, todėl tik nuo jų priklausė, ar dienos pavirs pragaru, ar atvirkščiai. Tiesą sakant, taikstytis turėjo būtent Danė – tokia jau naujokėlių dalia. Ir ji, be abejo, iš visų jėgų stengsis įgyti bendradarbių palankumą.
Vis dėlto gerai, kad naujas darbas pasiglemžia visą jos dėmesį. Po susitikimo su Marku Kenfildu galvoje tvyrojo beviltiškas chaosas ir tik atėjusi čia Danė šiaip
