Pirmas skyrius
Brontė darė kojų tempimo pratimus prie turėklo, kai išgirdo, kaip atsidaro studijos durys. Ji žvelgė į didžiulį veidrodį, o jos širdis kone sustojo, pamačius iš nugaros prieinančią aukštą tamsią figūrą. Iš nuostabos jos akys išsiplėtė, o delnai taip sudrėko, kad prilipo prie turėklo. Širdis vėl ėmė plakti, tik šįsyk staccato ritmu, lyg aidu atkartodama chaotiškai šokčiojančias mintis.
Negali būti.
Jai tikriausiai vaidenasi.
Žinoma, kad vaidenasi!
Tai negalėjo būti Luka.
Jos sąmonė tyčiojasi iš jos. Visada taip nutikdavo, kai Brontė būdavo pavargusi ar nervinga. O dabar kaip tik tokia ir buvo.
Ji pirštais suėmė turėklą, kelis kartus sumirksėjo, kad atsitokėtų. Tada vėl atsimerkė, o jos širdis vėl nesuvaldomai šoktelėjo.
Tai tiesiog negali būti Luka Sabatinis. Juk yra šimtai, ne, gal net tūkstančiai stulbinamai gražių tamsiaplaukių vyrų, kurie atsitiktinai galėtų užsukti į jos studiją ir…
– Sveika, Bronte.
O gerasis Dieve, tai jis.
Brontė lėtai ir giliai įkvėpė ir, ištiesusi pečius, atsisuko į jį.
– Luka, – pasakė ji mandagiai, bet šaltai. – Tikiuosi, neatėjai užsirašyti į pirmąją popietės pamoką. Vietų nebėra.
Jo tamsios akys lėtai rijo jos aptemptą šokių triko palaidinę, pačią beprotiškiausią akimirką žvilgsnis sustojo prie jos lūpų, tada susiliejo su jos žvilgsniu.
– Atrodai gražiai ir elegantiškai kaip visada, – tarė jis, lyg ji nebūtų nieko pasakiusi.
Vos išgirdusi jo sodrų, žemą ir gilų balsą su ryškiu ir žavingu itališku akcentu, Brontė pajuto užliejančią jausmų bangą. Luka atrodė lygiai taip pat, kaip ir tada, kai matė jį paskutinį kartą, gal dabar tik kiek liesesnis. Daugiau nei metro aštuoniasdešimties, žvilgančiais juodais plaukais, kurie buvo nei ilgi, nei trumpi, nei tiesūs, nei garbanoti, ir tamsiausiomis jos kada matytomis rudomis akimis, palyginti su ja, Luka atrodė lyg bokštas, verčiantis ją jaustis tokia maža ir žavia, kaip vaikiškos muzikinės dėžutės balerina.
– Įžūliai pasielgei, ateidamas čia, – tarė Brontė blykstelėdama akimis. – Maniau, kad pasakei viską, ką turėjai pasakyti, prieš dvejus metus Londone.
Pasirodė, kad jo akyse blykstelėjo mažytė liepsnelė. Tai truko vos mirksnį, ir Brontė būtų visai jos nepastebėjusi, jei nebūtų taip atidžiai į jį spoksojusi.
– Aš čia darbo reikalais, – tarė Luka gergždžiančiu balsu. – Maniau, bus puiki proga vėl susitikti.
– Susitikti ir ką? – paklausė Brontė kilstelėdama smakrą. – Pasikalbėti apie senus laikus? Pamiršk tai, Luka. Laikas ir atstumas padarė savo. Aš pagaliau pamiršau tave.
Ji apsisuko ir nuėjo prie turėklo.
– Už penkių minučių prasideda pamoka, – kreipėsi ji į jo atvaizdą veidrodyje. – Jei nenori būti apsuptas dvidešimties mažų mergaičių su puantais ir triko, siūlau išeiti.
– Kodėl mokai, užuot pati šokusi? – paklausė jis, nepaleisdamas jos žvilgsnio veidrodyje.
Užvertusi akis Brontė atsisuko į jį. Ji uždėjo vieną ranką ant klubo, ir kilstelėjo viršutinę lūpą, lyg klausdama: Koks tavo sumautas reikalas?
– Paskutinę minutę nespėjau į perklausą.
Jai prie antakio susimetė smulki raukšlelė.
– Susižeidei?
Brontė sulaikė karčią šypseną. Sudaužyta širdimi ir nėščia, gal tai ir galima pavadinti sužeista…
– Galima sakyti ir taip, – atsakė mesdama jam aštrų žvilgsnį. – Mokymas – antrasis pasirinkimas. Namie, Melburne, tam buvo tinkamiausia vieta.
Luka dairėsi po buvusį seną sandėlį, kurį Brontė ir jos verslo partnerė Reičelė Braugem pavertė šokių studija.
– Kiek kainuoja tokios vietos nuoma? – paklausė jis.
Brontės nugara nubėgo šiurpuliukai.
– Kodėl klausi?
Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.
– Tai gera vieta investuoti. Aš visada ieškau gero komercinio nekilnojamojo turto.
Susiraukusi Brontė atidžiai žvelgė į neįskaitomą jo veidą.
– Maniau, tu dirbi savo šeimai viešbučių administravimo srityje?
Luka vos pastebimai šyptelėjo.
– Aš daug ką pakeičiau nuo tada, kai matėmės paskutinį sykį. Dabar turiu keletą kitokių reikalų. Komercinė nuosavybė yra užtikrintas reikalas; dažniausiai jos grąža būna didesnė nei gyvenamo nekilnojamojo turto.
Brontė suspaudė lūpas, stengdamasi susivaldyti. Toks nelauktas ir netikėtas apsilankymas visiškai išmušė ją iš vėžių. Taip sunku atrodyti šaltai ir nejautriai, kai jautėsi toli gražu ne taip.
– Esu tikra, jei susisieksi su nuomotojais, jie tau pasakys, kad ši vieta neparduodama, – atsakė ji kiek patylėjusi.
– Jau susisiekiau su jais.
Akimis tučtuojau ieškodama jo akių ji juto, kaip nutirpsta nugara.
– Ir… ką?
Ironiškai šypsodamas jis atrodė tikras dabita. Tai buvo vienas dalykų, kurie įplieskė jos širdį, kai jie pirmąkart susitiko Londono knygyne. Brontės širdis panašiai reagavo ir dabar, – tai tiek iš tų šnekų, kad jį pamiršo.
– Pateikiau jiems pasiūlymą, – kalbėjo Luka. – Tai – viena priežasčių, kodėl aš čia, Australijoje. Sabatinių viešbučių įmonė vis plečiasi. Planuojame statyti prabangų viešbutį Melburne ir Sidnėjuje, dar vieną – Kvynslande, Aukso Krante. Tikriausiai skaitei apie tai laikraščiuose.
Brontė stebėjosi, kaip galėjo tai praleisti. Nors pyko ant Lukos, kartkartėmis, negalėdama susivaldyti, laikraščiuose ir paskalų žurnaluose ji vis ieškodavo jo ar jo šeimos pavardės. Vos prieš kelis mėnesius ji sužinojo apie jo vyresniojo brolio Džordžijo ir jo žmonos Majos skyrybas. Kažką girdėjo ir apie jaunesnįjį brolį Nikolą, apie tai, kad jis laimėjo milžinišką sumą, žaisdamas pokerį Las Vegaso kazino. Bet nieko negirdėjo apie Luką. Atrodė, kad pastaruosius dvejus metus jis buvo visiškai dingęs iš žiniasklaidos radaro.
– Ne, turiu įdomesnės veiklos, – atkirto ji.
Tamsios jo akys vis nepaleido jos žvilgsnio. Tai buvo mūšis, kurį ji privalėjo laimėti. Brontė stengėsi atrodyti rami, bet jo artumas vis tiek ją labai stipriai veikė. Mergina jautė, kaip pašiurpsta oda, kaip daužosi širdis, o pilve, rodos, apsigyveno pulkas drugelių aštriais skustuvėliais vietoj sparniukų. Ji niekada neleido sau galvoti apie tai, kad galbūt jie dar pasimatys. Šaltą, liūdną ir pilką lapkričio dieną prieš dvejus metus jis šiurkščiai ir netikėtai nutraukė jų pusmetį trukusį romaną. Brontės meilė per tą laiką nurimo, virto kietu ledo gabalu, įstrigusiu krūtinėje.
