ion>PROLOGAS
Graikų milijardierius Lisandras Metaksis įžengė į prabangų savo puikios jachtos saloną, kur jo jau laukė asmeninių padėjėjų komanda. Buvo pusė aštuonių ryto. Žinodami, kad jų nepaprastai turtingas ir vietoje nenustygstantis darbdavys paprastai pradeda dirbti jau nuo šešių ir retai miega ilgiau nei penkias valandas, visi stengėsi atrodyti žvalūs.
Vyresnysis asmeninis sekretorius Dmitrijus įteikė jam aplanką.
– Tikiuosi, būsite patenkintas, pone.
Prakaulus, tamsokas ir kartu gražus Lisandro veidas dvelkė ryžtu. Jis ištraukė Madrigalo dvaro nuotraukas. Karalienės Elžbietos I laikų rūmus nuo smalsių akių iš visų pusių slėpė tankūs miškai, bet iš oro jie buvo aiškiai matyti. Šį senovinį pastatą jam teko regėti tik mamos vaikystės nuotraukų albumuose. Raiškiose iš lėktuvo darytose nuotraukose galėjai pastebėti, kad per pastaruosius dešimtmečius pastatas smarkiai apiro.
Jis žvelgė vis šalčiau ir griežčiau, nes buvo akivaizdu, kad pastatui reikia didelio remonto. Stogas pasišiaušęs, plytos aptrupėjusios, o kraigas įtartinai pakrypęs. Bet Gladisė Stiuart vis atsisakydavo parduoti šią nuosavybę jo šviesaus atminimo tėvui Aristidui. Tačiau dabar senoji miršta, ir galima tikėtis, kad jai pasitraukus iš gyvenimo pagaliau bus įmanoma įsigyti rūmus.
Madrigalo dvaras jau daugiau kaip keturis šimtus metų priklausė jo motinos šeimai, bet vėliau finansinės negandos privertė jį parduoti. Laikui bėgant Madrigalo dvaro susigrąžinimas tapo Metaksių garbės reikalu. O šeimos garbė Lisandrui, graikui iki kaulų smegenų, nepaprastai svarbi. Jis garsėjo negailestingumu ir stoti jam skersai kelio buvo pavojinga. Tačiau vienas turtingiausių pasaulio žmonių niekada nepamiršo savo kuklios pradžios, to baisaus pažeminimo, kurį teko iškęsti, kol likimas jam nusišypsojo ir atsiuntė įtėvius – Virdžiniją ir Aristidą Metaksius.
Tos neatperkamos skolos pripažinimas kėlė tamsias slegiančias mintis, metančias nerimo šešėlį ant šiaip šaltakraujiško Lisandro veido. Pastarieji įvykiai vertė kuo greičiau išpirkti Virdžinijos tėvoniją, nebeatidėliojant šių ambicingų planų ateičiai. Kad ir kiek tai kainuotų, jis turi nedelsiant atgauti dvarą. Teko niūriai pripažinti, kad laikas yra gyvybiškai svarbus.
Vidun įėjo nuostabi brunetė, įsisupusi į permatomą skarą, nė kiek neslepiančią stulbinančios figūros. Pirštų galiukais ji švelniai provokuojamai brūkštelėjo jam per ranką.
– Grįžkime į lovą, – kviesdama sušnibždėjo ji.
Lisandras vos pastebimai įsitempė ir nerodydamas jausmų nutęsė:
– Aš užsiėmęs.
Darbuotojai persimetė reikšmingais žvilgsniais. Nė viena moteris neišsilaikydavo greta Lisandro ilgiau nei kelias savaites. Šita meilutė gal dar to nenutuokia, bet ji jau praeitis.
– Dmitrijau, – Lisandras kilstelėjo savo dailiai sušukuotą tamsiaplaukę galvą, – kas nurodė aptvertoje sodo dalyje suręsti polietileno šiltnamius?
Asmeninis sekretorius nejaukiai susiraukęs žingtelėjo priekin ir nuoširdžiai sumišęs pažvelgė į nuotrauką.
– Mmm… ar čia ne dalis Madrigalo dvaro žemių, pone? Prisipažinsiu, nežinau.
Lisandras smerkiamai dėbtelėjo į Dmitrijų ir paliepė tuojau pat konferenciniu telefono ryšiu jį sujungti su Metaksių teisininkais. Jungtinėje Karalystėje reziduojantiems teisininkams ši diena virto tikra kankyne, paženklinta nuolankiais atsiprašinėjimais. Kilo grėsmė, kad lėks galvos, teks aukotis. Jie pažadėjo imtis skubių veiksmų, bet graikų magnatas liepė kol kas nieko nedaryti. Kai panorės veikti, jis pats nurodys datą ir laiką.
PIRMAS SKYRIUS
– Metaksiai laukia mano mirties. – Irzliame
Gladisės Stiuart žvilgsnyje sublizgo karštligiška neapykanta. – Jie tikri maitvanagiai!
– Na, kad ir kokie būtų plėšrūs, jiems dar teks truputį palaukti, – pamatavusi kraujo spaudimą senajai moteriškei linksmai tarė slaugytoja: – Jūs dar labai stipri.
– Daryk, kas priklauso, ir nesikišk į asmeninį pokalbį! – pagiežingai sušnypštė ligonė, laibais pirštais gniauždama antklodę. – Aš sakiau anūkei. Ofelija… kur tu? Ofelija?
Jauna neįprastai šviesių mėlynų akių moteris lankstė nuvilktą patalynę. Atsiprašydama žvilgtelėjo į slaugytoją ir priėjo arčiau. Ji buvo neaukšta, vilkėjo dukslų megztinį ir kelnes, kurie neišryškino jos liekno liemens. Prinokusių kviečių spalvos plaukai buvo surišti paprasta sodininko virvele. Bet niekas negalėjo paslėpti jos grožio.
– Aš čia, – tarė ji senelei, tiriamai žvelgdama į pikto apmaudo surakintas lūpas.
– Jei būtum deramai pasistengusi, jau prieš kelerius metus būtum ištekėjusi! – karčiai ir smerkiamai murmėjo Gladisė Stiuart. – Tavo motina buvo visiška kvaiša, bet nors išmanė, kaip pasinaudoti savo išvaizda!
Ofelija, kuri buvo vienišė, nes pati taip pasirinko ir to norėjo, nepalankiai vertino velionės motinos meilę savo atvaizdui ir vos nenusipurtė. Jai labiau patiko patogūs drabužiai ir grynas oras.
– Deja, iš to jai nebuvo daug laimės…
– Aš nepaliaudama prisiekinėjau, kad Metaksiai sumokės, ir… klausykis, aš dar nebaigiau! – Liesi pirštai konvulsyviai sugniaužė ploną Ofelijos riešą, priversdami pasilenkti. – Tu gal dar sulauksi, kol Lisandras Metaksis pats pasibels į šitas duris!
Buvo matyti, kad tokia mažai tikėtina prielaida Ofelijai nepadarė įspūdžio; kodėl mergišius milijardierius, garsėjantis savo milžiniškoje malonumų jachtoje vežiojamu lyg ir haremu, turėtų jos siekti.
– Ko jam čia gali prireikti?
– Ogi šito namo. Jei turėsi jį, – patenkinta Gladisė sušvokštė anūkei į ausį, – pažadu, jis visas tavo viltis ir svajones pavers tikrove.
Niršus įsitikinimas, su kuriuo buvo ištartas paskutinis teiginys, prikaustė Ofelijos dėmesį prie senelės. Sumišimą jaunosios moters akyse pakeitė besiskleidžianti viltis.
– Ar tu kalbi apie… Molę? – trūkčiojamai sušnibždėjo ji.
Tvirtai žinodama, kad dabar Ofelija gaudys kiekvieną jos žodį, Gladisė nusisuko, kiekvienas kaulėto veido bruožas pergalingai švytėjo.
– Man žinoti, tau spėlioti. Bet jeigu vykdysi savo pareigą man ir žaisi teisingai, nenusivilsi.
– Seniai svajoju išsiaiškinti, kur mano sesuo, – tvirtai tarė Ofelija. – Man tai būtų už viską svarbiausia.
Gulinti moteris šiurkščiai nusijuokė:
– Tu visada buvai sentimentali kvailė!
Tylus beldimas į duris pranešė, kad atvyko vikaras.
– Pabandykite šiek tiek pailsėti, kol galite, – prislopinusi balsą paragino Ofeliją slaugytoja. Ši linktelėjo, susukusi paėmė patalynę ir pasisveikindama šyptelėjo vikarui. Šis buvo geras žmogus, nuolat lankė senelę ir kantriai kentė jos pagiežingų skundų papliūpas.
– Tik veltui gaištate laiką, – rūgščiai tarstelėjo Gladisė dvasiškam tėvui. – Tai jūsų bažnyčiai nepaliksiu nė skatiko!
Ofelija stebėjosi, kad senelė dar gali kalbėti
