teisingai ištariau? Turiu omenyje jūsų vardą. Žeranas.
– Tobulai, – nukirto jis.
Na, iš tiesų – jo nuotaika svyruoja it švytuoklė.
– Kaip šįsyk jus užgavau? Matau, kaip imate šiauštis, – nekantriai tarė Flora.
– Niekaip.
Ji skeptiškai į jį pažvelgė.
– Tiesiog nemanau, kad nuo pat tarnybos pradžios teko išgirsti savo vardą, – pagaliau pripažino jis. – Kone pamiršau, kaip jis skamba.
Ji tučtuojau ėmė atgailauti.
– Nejaugi negaunate atostogų? Atleiskite, bijau, kad nieko apie tai neišmanau.
Žeranas gūžtelėjo pečiais.
– O kodėl turėtumėte? Ne, atostogų negauname. Bent jau ne tokių, kurių užtektų grįžti namo pasimatyti su šeima.
– Su šeima! Tai jūs vedęs, – šūktelėjo Flora, nepaaiškinamai tuo pasibaisėjusi.
– Gerasis Dieve, ne! Nebuvau vedęs, kol reikalai taisėsi, ir tikrai būčiau kvailys, jei tuokčiausi vykstant karui. Net jei būtų kas nors, ką vesti norėčiau, – tarė Žeranas. – Turėjau omenyje savo tėvus, brolius ir seseris.
– Na taip, žinoma, – tarė Flora. – Taip ir supratau. – Ir tikrai suprato, nes instinktyviai juto, kad jis ne iš tų, kurie net būdami vedę flirtuoja su kitomis. Nors su ja jis ir neflirtavo. Ar flirtavo? Ji atsiduso viduje, trokšdama nebūti tokia nekalta. – Tikriausiai jų ilgitės, – tarė ji, stengdamasi surikiuoti savo mintis. – Turiu omenyje šeimą.
Bet Žeranas tik gūžtelėjo, jo veidas užsisklendė.
– Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai matėmės, – tarė jis, o kai ji jau rengėsi kamantinėti toliau, nukreipė dėmesį kitur. – Turiu eiti patikrinti vyrų, kitaip jie spardys tą kamuolį visą dieną. Pasimatysime po kelių valandų.
O to jai tikrai nederėtų taip nekantriai laukti, pamanė Flora, stebėdama, kaip kapralas tvirtu žingsniu nueina šalin.
Dabar vyrai jau buvo išsirikiavę ant kelio. Ji negirdėjo, ką jiems sako kapralas. Jis nepriminė karininko, lojančio įsakymus, greičiau kalbėjo su įgimtu valdingumu, verčiančiu karius jo paisyti. Po to jie ėmė traukti nuo vežimų brezentą, po kuriuo pasimatė geležiniai lovų rėmai, palapinės, stalai ir daugybė kitos įrangos, tarp jos ir kažkas, kas siaubingai priminė patrankas. Flora pasuko atgal į sodybą. Diena jau buvo kupina nutikimų, o dar tik pietų metas.
Trečias skyrius
Po trijų dienų Žeranas sėdėjo su Flora rytinėje svetainėje, kur ant senovinio stalo marmuriniu stalviršiu pūpsojo visiškai čia nederantis fonografas. Kambaryje, kaip ir visame name, maišėsi įvairūs stiliai, puikiai atspindintys besikeičiantį įvairių Karmaiklų kartų skonį. Glen Masano dvaras atrodė pernelyg eklektiškas, kad galėtų būti malonus akiai. Vis dėlto tai buvo namai. Floros Karmaikl namai. Kuriuos dabar kapralo pareiga buvo išplėšti armijos reikmėms.
Negalima sau leisti taip galvoti. Ji ir visa jos klasė nei nusipelno jo užuojautos, nei yra jos reikalinga, bet ilgainiui darėsi vis sunkiau priskirti Florą prie kokios nors klasės. Ji atrodė ne savo vietoje, lyg nepritaptų. Kalbant atvirai, šiek tiek kaip ir jis pats.
– Niekaip negaliu jūsų perprasti, – tarė Žeranas, pasidavęs neįprastam troškimui pasidalyti savo mintimis.
Flora pakėlė akis nuo savo užrašų knygelės ir kreivai šyptelėjo.
– Maniau, kad nuo pat pirmos mūsų pažinties minutės užklijavote man etiketę.
– Tai ir turiu omenyje. Jūsų galva turėtų būti tuščia arba pilna kvailysčių – suknelių, šokių ir teniso vakarėlių. Aš net ne aukštas pareigūnas. Į tokius kaip aš turėtumėte žiūrėti iš aukšto.
– Tokius kaip jūs?
Ji sąmoningai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Jei šitaip įžūliai jį vertintų kas kitas, tikrai būtų išprovokavęs dygų atkirtį. Bet Flora geidulingomis savo lūpomis ir akiplėšišku žvilgsniu tik pažadino jame norą ją pabučiuoti.
– Nesu linkusi šitaip skirstyti žmones, – tarė ji. – Šiaip ar taip, labai abejoju, kad tokių kaip jūs dar yra. Būtent todėl, nepaisant visko, jūsų draugija man atrodo jaudinanti.
Jaudinanti! Na, ji tikrai tokia yra.
– Ką gi, tada jūs ne viena, – tarė Žeranas, stengdamasis nesišypsoti, – nors, leiskite pasakyti, tai visiškai prieštarauja mano principams.
Flora veržliai nusijuokė.
– Jūs tikras atmestinų komplimentų meistras. Man labai gaila, kad supratote negalįs manęs nemėgti, kad ir kaip sunkiai stengtumėtės.
– Atrodo, kad norėtumėte, jog pasistengčiau dar smarkiau, – atkirto jis.
– Galbūt norėčiau. Pasišiaušusios jūsų plunksnos, kaprale Kaseli, maloniai nukreipė mano dėmesį nuo ardomų šeimos namų.
Tai buvo daugiausia, ką ji iki šiol pasakė apie tai, kaip jautėsi dėl rekvizicijos. Jos tėvas ne vienintelis stengėsi nenukabinti nosies. Nusprendęs, kad užuojautos jai reikia mažiausiai, Žeranas pašaipiai nusilenkė.
– Džiugu, kad galėjau jums pasitarnauti.
Floros šypsena suvirpėjo.
– Gal tai kvaila, bet jaučiuosi taip, lyg darytume kažką neatitaisomo. Abejoju, kad reikalai grįš į savo vietas net ir karui pasibaigus.
– Nuoširdžiai tikiuosi, kad negrįš.
Ji atsiduso.
– Žinoma, tikitės, ir greičiausiai esate teisus.
Jos kvepalai dvelkė gėlėmis. Buvo ne kokčiai saldūs, o lengvesni, švelnesni ir pavasariški.
– Nesuprantu jūsų, – tarė Žeranas. – Jūs nesate kokia tuščiagalvė plaštakė. Nejau nesijaučiate dūstanti šioje vėjo traukiamoje pilyje, kur nieko kito neveikiate, kaip tik… ką, rišate puokštes ir siuvinėjate?
– Nepamirškite, kad parapijos vargšams vaidinu dosniąją ledi, – neištvėrė Flora. – O kur dar begalė šokių bei vakarėlių, keltų liaudies vakarų kaime, kuriuos turiu pagerbti savo apsilankymu. Be to, vasarą tenisas ir…
– Nenorėjau jūsų menkinti, – įsiterpė Žeranas. – Jūs tiesiog mane gluminate.
– Jau sakėte.
Jos akys švietė pernelyg ryškiai. Susierzinęs, kad leido sau pastebėti švelniai pūpsančią jos krūtinę, kai ji gindamasi sukryžiavo ant jos rankas, ir dėl to, kad pats tokius veiksmus ir lėmė, Žeranas
