style="font-size:15px;"> Šaižus klyksmas nuaidėjo per dykumą. Tarikas prisidengė akis, pažvelgė į dangų ir išvydo aukštai sklandantį Bašašarą.
Ženklas, – kai kas pasakytų. Nors jis ir netikėjo ženklais, kuo daugiau svarstė apie nuotakos paieškas, tuo patrauklesnė atrodė mintis apsiriboti Dubaku ir, jei prispirtų reikalas, gretimomis šalimis.
Eržilas snukiu bakstelėjo jam į petį. Tarikas sugriebė vadžias ir įšoko į balną.
Nuspręsta. Jis pasiliks Dubake savaitę, galbūt dvi, bet tikrai ne ilgiau.
Galų gale nejaugi taip sudėtinga susirasti tinkamą nuotaką?
PIRMAS SKYRIUS
Niujorkas, po dviejų mėnesių.
Retai pasitaikydavo, kad jo didenybė šeichas Tarikas al Saifas, karališkasis princas ir Dubako sosto paveldėtojas, suklystų priimdamas sprendimą.
Tvarkant verslo reikalus to niekada nebuvo nutikę. Netgi Tariko priešai, kurie sakė, kad yra per jaunas užsikrauti tokią atsakomybę, ir pranašavo žlugimą, kai prieš ketverius metus perėmė Niujorke esančių Karališkojo Dubako banko biurų valdymą, turėjo pripažinti, jog jo vadovaujamas bankas suklestėjo.
Tarikas nedažnai klydo ir dėl asmeninio gyvenimo. Be abejo, kartais buvusios meilužės raudodavo ir išvadindavo šaltakrauju šunsnukiu, kai jis nuspręsdavo nutraukti santykius, bet ar tai jo kaltė?
Tarikas visada būdavo teisingas, tik kartais – truputį stačiokiškas.
Amžina meilė jo nedomino. Jis nėrėsi iš kailio, kad moterys tai kuo aiškiausiai suprastų. Amžina meilė Tarikui siejosi su žmona, santuoka, vaikais – vertybėmis, kuriomis neabejojo džiaugsiąsis ateityje…
Bet taip jau susiklostė, kad ateitis virto dabartimi.
Taigi gimtinėje, pakėlęs akis į dykumos saulę, jis pažadėjo susirasti žmoną per savaitę. Daugiausia – dvi. Po galais, negi tai galėtų būti sunku?
Stovėdamas prie stiklinės sienos didžiuliame kampiniame kabinete Žemutiniame Manhatane, Tarikas rūsčiai žvelgė į tekančią Hadsono upę.
Visai nesunku.
Tikriau – net neįmanoma.
– Kvailys, – sumurmėjo pro sukąstus dantis.
Laikas bėgo. Namie Tarikas praleido dvi savaites, baigėsi ir trečia, paskui – ketvirta. Jo tėvas surengė iškilmingus pietus ir pakvietė visas kilmingas šeimas, kuriose tik buvo santuokai tinkamų dukterų.
Tarikui visos jos pasirodė turinčios ydų.
Tada tėvas sukvietė papietauti tokias pat gretimų šalių šeimas. Tarikas dar ir dabar krūptelėdavo tai prisiminęs. Tos jaunos moterys buvo išsirikiavusios į eilę, kad būtų jam pristatytos, ir kiekviena puikiai žinojo, ko atvykusi…
Jis tarstelėdavo: Sveika, kaip laikotės?, pabučiuodavo ranką, užmegzdavo beprasmišką pokalbį ir žiūrėdavo, kaip nuraudusi mergina imdavo krizenti. Nė viena nepažvelgė jam į akis, nes gerą reputaciją turinčios jaunos moterys taip įžūliai nebūtų galėjusios pasielgti.
Tarikui dingtelėjo, kad taip perkami arkliai. Ir nuo tos akimirkos kitaip į jas nežiūrėjo, tik kaip į kumeles, paklusniai laukiančias, kurią gi pasirinks eržilas.
– Nagi? – nekantriai paklausė tėvas baigusis antriems pietums. – Kuri tau patiko?
Nė viena.
Visos buvo per aukštos. Per žemos. Per lieknos. Pernelyg apkūnios. Jos kalbėjo per daug arba per mažai. Buvo pernelyg įsitempusios, per daug gyvybingos… Susierzinęs, supykęs ant savęs, kad nepavyko įvykdyti to, ką privalėjo, prieš mėnesį Tarikas grįžo į Niujorką.
Galbūt jis klydo dėl amerikiečių? Gal ras čia tokią, kuri atitiks jo reikalavimus. Dar kartą gerai pagalvojęs suprato, kad pražiūrėjo kelis dalykus ir kad šios šalies merginos galėtų būti visai tinkamos kandidatės.
Apskritai amerikietės buvo patrauklios. Saulė, vaikystėje nešiotos dantų plokštelės, daugybė vitaminų ir kalcio…
Vien tai joms suteikė tam tikrą vertę.
Be to, jos išprususios, visuomeniškos, puikiai žino vakarėlių taisykles, moka pradėti pokalbį ir priversti kitus šypsotis, nekelia peštynių.
O geriausia – kad mėgsta titulus. Tos, kurias jam teko sutikti, nėmaž nesigėdydamos leido suprasti, jog ryžtųsi viskam, kad tik pasičiuptų karališko kraujo turintį vyrą.
Žinoma, kuo aiškiau jos tai parodydavo, tuo greičiau jis nuo jų pasprukdavo… Bet taip buvo anksčiau.
Dabar tinkamos kandidatės troškimas ištekėti už karališkosios šeimos nario buvo pranašumas.
Šiaip ar taip, Tarikas nusprendė, jog niekam nepakenks, jei išplės paieškos ribas. Apsižvalgys Niujorke ir pažiūrės, ką ten galima rasti.
Tačiau atsakymas buvo vienintelis – nieko.
Tarikas priimdavo gausybę kvietimų pasiplaukioti Zundo sąsiauryje, dalyvauti vasaros šventėse Konektikute ir labdaros renginiuose Hamptone. Pietaudavo su daugybe moterų, vesdavosi jas į teatrą, į koncertus Centriniame parke. Rodėsi, visoms jie labai patiko, nors akustika buvo prasta, vargino karštis ir Manhatano drėgmė.
Jis nuėjo į pasimatymus su tiek moterų, kad po kurio laiko pradėjo baimintis, jog supainios vardus. Įdomu, kuo visa tai baigėsi?
– Niekuo, – niūriai tarė pats sau.
Per du mėnesius alinančių ieškojimų Tarikas nė kiek nepriartėjo prie tikslo susirasti tinkamą kandidatę tuoktis.
Kaip ir tada, kai tikėjosi apsiriboti paieškomis gimtinėje. Tiesiog moterys visko turėjo per daug – įskaitant ir norą įsiteikti. Galbūt skirtumas tik tas, kad Jungtinėse Valstijose jos nenuleisdavo akių, bet ketinimai buvo tokie pat.
Taip, jūsų didenybe. Žinoma, jūsų didenybe. Ak, aš visiškai sutinku, jūsų didenybe.
Velniai rautų, nejaugi jam po kaklu kabo ženklas, skelbiantis, kad ieško žmonos?
Negalima sakyti, kad Tarikas nenorėjo paklusnios sutuoktinės. Norėjo. Žinoma, norėjo. Nors ir kaip būtų, vieną dieną jis taps savo šalies vadovu. Todėl tuoktis su moterimi, kuri jo negerbia, neketino.
Tarikas primerkė akis.
Bet kai kandidatė pasirodydavo ganėtinai patraukli – nors nė viena, paties nuostabai, nebuvo tokia išskirtinai graži, kokia turėtų būti sultono žmona, – jis griebdavosi kvailų testų.
Papasakodavo lėkštą anekdotą. Pasakydavo kvailą komentarą apie pasaulio įvykius. Tada luktelėdavo, bet neilgai. Kaskart, kai moteris, kurią būdavo nusižiūrėjęs, linksmai nusijuokdavo arba tartum lėlė palinksėdavo galva, papuošta pernelyg prašmatnia šukuosena, Tarikas žvilgtelėdavo į laikrodį ir tardavo: Vaje, pažiūrėk,
