s skyrius
Situacija nežadėjo nieko gero.
Lilė Anderson krūptelėjo ir susiėmė už skaudančios galvos. Jeigu nejudėdama taip sėdėtų, kol galvoje įtampa tvinksta kaip nirtinga, per vidurio vakarų lygumas besiritanti audra, galbūt skausmas ir nevirstų nepakeliama migrena.
Galbūt.
Tik, štai, rinktis, lipti į ilgamečio vairuotojo Tonio vairuojamą Rikardo rolsroisą ar ne, ji negalėjo. Jau dabar nedovanotinai vėlavo į savo pačios skyrybų vakarą – vienintelį renginį, žadėjusį jai suteikti tai, ko labiausiai troško. Laisvę nuo sutuoktinio.
– O, Dieve. – Jos dvynė sesuo Aleks net duso. – Kaip galima šitai spausdinti?
– Ką?
– Nieko.
– Aleks, perskaityk.
– Tai Džei Kaiken skiltis. Geriau nė neprašyk.
– Skaityk.
– Na, gerai, bet nesakyk, kad neperspėjau. – Aleks atsikrenkštė. – Šį vakarą rengiamas skandalingiausias, pikantiškiausias ir plačiausiai aptarinėjamas oficialus vakarėlis, skirtas Rikardo de Kampo ir buvusios Ajovos kaimo mergaitės, tapusios sporto fizioterapeute, Lilės de Kampo skyryboms. Seniau rašiau, kad jiedu – vienintelė Niujorke likusi aistringai vienas kitą mylinti pora. Akivaizdu, kad ir ši pasaka buvo apgaulė. Į viešumą iškilus gandams apie aistringą Rikardo romaną, net ši tvirta santuoka atsidūrė kanalizacijoje. Apimta prieštaringų jausmų, sakau jai „sudie“. Kadangi ir pati esu pakviesta į skyrybų vakarėlį, prisiekiu netrukus papasakoti visas nepadorias smulkmenas. – Aleks suglamžė bulvarinį skaitalą ir nusviedė ant žemės.
– Jis – tikras galvos SKAUSMAS.
Jausdama gerkle kylančią naują šleikštulio bangą, Lilė užsimerkė. Kad ir kiek praeityje vaizdavosi dabartinę akimirką – laisvę nuo Rikardo, – šito nenumatė. Kaip ir dabar ją užplūdusių prieštaringų jausmų.
– Atleisk, Lile. Nereikėjo man pradėti.
– Aleks, tu – ryšių su visuomene atstovė. Negali be to gyventi.
– Šiaip ar taip, pasielgiau negražiai. Labai atsiprašau.
Lilė išlygino kelius gaubiančią rožinės spalvos suknelę. Drabužis atrodė elegantiškas, be to, ji tyčia pasirinko Rikardo nekenčiamą spalvą. Kita vertus, suknelė gludo prie visų iškilumų. Prieš išeidama Lilė žvilgtelėjo į veidrodį ir pamatė esanti balta kaip popierius; po akimis juodavo nemigos ratilai. Ji atrodė kaip vaiduoklis. Deramai atrodė tik plaukai, kuriuos nuostabioji stilistė išdžiovino iki blizgesio ir tobulo tiesumo.
Jausmas, lyg būtų ne savo kailyje, ir buvo didžiausia bėda. Vien dėl to Lilė jautėsi esanti nepalankioje padėtyje. Stoti prieš Rikardą be kaukės, be apsaugos – tai nežadėjo nieko gero.
– Atrodai šiek tiek per gražiai, – sumurmėjo Aleks. – Manau, kad tau vertėjo apsirengti ką nors senamadiškesnio. Ir gal šiek tiek pavelti plaukus.
Lilė priėmė tai kaip komplimentą ir pasijuto kiek geriau. Sesuo buvo tiesmukas žmogus.
– Kodėl?
– Nes Rikardas tau – uždraustas vaisius, – ramiu balsu paaiškino sesuo. – Santuoka su juo tave kone pražudė. Lile, atrodyk bjauriai – tai lengviausias kelias.
Lilė nusišypsojo, bet netikėtai pajutusi naują skausmo dūrį galvoje, susigūžė.
– Jis pagaliau sutiko skirtis. Turėtum šokti iš džiaugsmo.
– Jeigu tikėčiau, kad tikrai ketina skirtis, nė nedvejodama imčiau šokti. Ar bent matei dokumentus?
– Viliuosi, kad Rikardas juos atsiveš.
– Nepanašu į jį, – suraukusi kaktą svarstė Aleks. – Regis, ir vėl kažin ką rezga.
Lilės širdis nusirito į kulnus.
– Galbūt nusprendė, kad atėjo laikas mane pakeisti kuo kitu.
– Telieka viltis.
Lilę nudiegė beviltiškumo skausmas. O juk turėjo pajusti palengvėjimą vien nuo minties, kad Rikardas pagaliau nusprendė gyventi toliau, suvokęs, kad po visko, kas įvyko, jiems nė už ką nepavyks susitaikyti. Kodėl tuomet vyro sprendimas užbaigti santuoką viešu pareiškimu ją pakirto kaip šalna žolę? Pastaruosius dvylika mėnesių Lilė Rikardo nesiilgėjo, nesivylė, kad vyro nenoras skirtis reiškia, kad jis ją tebemyli. Kvailų svajų, kad jis įlips pas ją pro langą ir, kaip kokiame Holivudo filme, prisiekęs, kad nuo šiol viskas bus kitaip, parsineš ją namo, Lilė nė nepuoselėjo. Šitai būtų buvę naivu ir kvaila.
Lilė išsitiesė. Akivaizdu, kad Rikardo planai pasikeitė. Viskas, ką jis darė, reiškė pabaigą.
– Jeigu noriu būti laisva ir imti rimtai draugauti su Hariu, privalau gauti Rikardo parašą ant to nelemto popiergalio.
– Ak, Lile, liaukis. – Gražus jos sesers veidas persikreipė. – Net jeigu tas Haris Teiloras kardiochirurgas, net jeigu yra perspektyvus, išvaizdus ir visa kita, nejaugi rimtai apie jį galvoji? Jis – nuobodybių nuobodybė. Jeigu už jo ištekėtum, galėtum tuojau pat kraustytis į Meison Hilą.
– Jis ne tik išvaizdus, bet ir be galo sumanus ir mielas, – šiurkščiai užsistojo Harį Lilė, nematydama reikalo priminti seseriai nė už ką neketinanti grįžti į tą apgailėtiną gyvenimą, nuo kurio būdamos aštuoniolikos abi pabėgo. – Man labai pasisekė, kad jį turiu.
Aleks į sesers žodžius tenumojo ranka.
– Tik nesakyk, kad po Rikardo jis tau neatrodo kaip vandeniu atskiestas vynas – tarsi vynuogių sultys vietoje „Cabernet“.
– Ką tik sakei, kad Rikardas – tikras galvos skausmas.
– Kaip ir Haris Teiloras. Su juo mirsi iš nuobodulio.
Lilei prireikė visų valios pastangų, kad neimtų garsiai kvatoti, nes šitai būtų sukėlę nežmonišką skausmą.
– Nebenoriu savo gyvenime vyrų, nuo kurių mano širdis ima smarkiau plakti, o delnai prakaituoti. Tokie vyrai kenkia mano sveikatai.
– Tas, kurį išsirinkai, gal ir būtų… Beje, kelintą valandą turėjome prisistatyti?
– Lygiai prieš pusvalandį, – žvilgtelėjusi į laikrodį, atsakė Lilė.
– Rikardui tai patiks, – piktdžiugiškai nusišypsojusi, nusprendė Aleks.
Lilė pasimuistė kėdėje. Ji nuolat vėluodavo. Kad ir kaip stengdavosi atvykti laiku, niekada nepavykdavo. Nes tokia jau buvo jos prigimtis – išspausti iš dienos viską. O ir milijonus uždirbantys atletai punktualumu nepasižymėjo. Bet Rikardui, regis, niekada nerūpėjo priežastys. Visi ir visada turėjo šokti pagal jo dūdelę. Taškas.
Aleks veidas persimainė.
– Šiandien kalbėjausi su Deividu.
Lilė sustingo. Tai, kad Aleks kalbėjosi su Ajovoje gyvenančiu broliu, tereiškė viena.
– Kaip Lizbetė?
– Pasak jo, savaitė praėjo nekaip. Gydytojai sako, kad jeigu norime išmėginti tą eksperimentinį
