gerai, dėkui. Aišku, labai smagu būti namie. Ne, visai nebūtų sunku sugrįžti į dalinį. Taip, jeigu pašauks, jis turbūt ir vėl eis.
Daugiau jiems nieko nereikia žinoti.
– Žinai, kokia tavo bėda, Danieli? – Ji erzinamai palenkė galvą – tą puikiai moka. – Manai, kad jei esi čia, aš šnipinėsiu, o tiesa ta, kad man visai nerūpi, kur esi, ką veiki ir su kuo.
– Tikrai?
– Aha. – Mergina linktelėjo. – Aš ne iš tų, kurios vien nuo tavo šypsenos ima vapėti. Tikiuosi, tavo savimeilė tai iškęs.
– Atsargiai, Džo, galiu pamanyti, kad meti iššūkį.
Vėl pliūptelėjo linksmas juokas kaip pirma laiptinėje, ir Danielis susimąstė, kodėl to kvatojimo iš karto neatpažino. Gal dėl to, kad būdama su juo Džorja mažai tesijuokė. Atrodydavo, kad jau nusikvatos, bet jis ką nors leptelėdavo ir sugadindavo nuotaiką. Jam tai puikiai sekėsi nė nesistengiant.
– Nė nenumaniau, kad turi humoro jausmą, – užgauliai nusistebėjo Džorja ir Denis vėl susierzino.
Bet įkąsti nespėjo: mergina pravėrė buto duris ir žengė per slenkstį. Atsiduso, nužvelgė kaimyną nuo galvos iki kojų ir atgal, skambiai nusikvatojo ir užtrenkė duris.
Danielis papurtė galvą. Po velnių, ji varo iš proto.
Velnias, jis mane varo iš proto.
Atsirėmusi į duris Džo giliai įkvėpė ir susiraukė, kad širdis plaka smarkiau nei įprastai. Jei jau lipti laiptais su aukštakulniais taip sunku, gal verta pamąstyti apie sporto salę.
Kaltas ir susierzinimas, kad nesugeba pasikalbėti su Danieliu nesusikivirčijusi.
Juk ne vien ginčijasi. Juodu pažadina vienas kitame visa, kas blogiausia, – švelniai sakant.
Per atvirą svetainę nužingsniavusi į miegamąjį mergina atsispyrė pagundai susimedžioti pūkuotas šliures ir pižamą. Jei jau pirmą vakarą Danielis privers ją apsivilkti ledų valgymo drabužius, kitų trijų mėnesių ji tikrai neišgyvens. Kai po valandos suskambo mobilusis, Džorja pirma perskaitė vardą ekrane ir tik tada atsiliepė.
– Vis dar negaliu patikėti, kad taip padarei.
Olivija šypsodamasi atsakė:
– Kuria dalimi netiki? Kad išsikėliau, įsiūliau tau pamergės suknelę ar kad užsiminiau Danieliui apie butą šalia tavojo?
– Žinai, apie ką kalbu, – sarkastiškai šaipėsi Džo. – Man reikėjo naujo geriausio draugo, į tą butą galėjo atsikraustyti mano svajonių vyras, jei tik nebūtum apie jį užsiminusi ponui Asmenybei.
– Ir nuo kada ieškai idealaus vyro? Vis tiek jis čia neužsibus. Nuoma trumpalaikė, prisimeni?
– Jei pratęs, pasidarysiu lėlytę ir susmeigsiu į ją tuzinus smeigtukų. – Palikusi veidrodį, prieš kurį režisavo asmeninį madų šou pačioms kritiškiausioms akims, mergina pasuko į virtuvę. – Bet žinai, jis mano, kad pirma išsikraustysiu.
Visi, kas kada nors yra gyvenę Manhatane, puikiai supranta, ką toks butas reiškia niujorkiečiui, todėl nebūtina aiškinti, kaip kvaila Danieliui tikėtis, kad ji kur nors pajudės.
Butas, kurį dalijosi su Olivija – ir kartkartėmis tebesidalija su Džese, – tai keli šimtai kvadratinių metrų, kuriuos ji gali vadinti nuosavais.
Džo ne tam taip sunkiai dirbo, kad vėl atsidurtų ten, kur prisiekė nebepateksianti.
– Tai jau matei jį? Ar laiptinėje daug kraujo?
– Dar ne. Bet palauk kelias savaites ir tik vienas iš mudviejų liks gyvas. – Džorja pakėlė tuščią kavos puoduką, koridoriuje smarkiai sudundėjo ir mergina sunkiai atsiduso. – Girdėjai? – Palaikė telefoną ištiestoje rankoje.
– Mano brolis ir klasikinis rokas dera kaip…
– Velnias ir nesibaigiantys kankinimai? – užbaigė Džo.
– Gal ne pats geriausias laikas užsiminti, kad jis sutiko dalyvauti vestuvėse, ar ne?
– Aš su juo neisiu.
– Gali imti Tailerį.
Puikus pasiūlymas. Taileris Braniganas jai patinka. Su juo linksma.
– Maniau, kad Danielis tvirtai pasiryžęs nesivilkti beždžionės kostiumo. Kaip įkalbėjai?
– Denį? Visai taip pat kaip prišnekinau dalyvauti dukterėčios gimtadienyje praėjusį mėnesį. Tik šį kartą padėjo Bleikas…
Prakišo lošimą. Džo šyptelėjo pagalvojusi apie Livės sužadėtinį ir brolius Braniganus, pokerio vakarą susimokiusius prieš vieną saviškių. Ji įbėrė kavos į kavinuko sietelį. Pirmyn, Bleikai.
– Kaip jis atrodo?
Išgirdusi klausimą Džo sumirksėjo ir atsargiai pasakė:
– Kaip ir visada. O ką?
– Spėju, kad žinių šiandien nežiūrėjai.
– Ne. – Ji įėjo į svetainę ir paspaudė televizoriaus pultelį. – Ką pražiopsojau?
– Luktelėk…
Vietinio kanalo naujienose beveik akimirksniu sumirgėjo reportažas. Nepagarsinusi televizoriaus Džo negirdėjo, kas sakoma, todėl skaitė ekrano apačioje bėgančią eilutę. Rašė apie neįvardytą gelbėtoją, kuris traukdamas iš bėdos žmogų ant Viljamsburgo tilto atsisegė saugos diržus. Jei jis yra tas, apie kurį pagalvojo, Džo pasakytų jiems atsakymą. Kamera bandė priartinti mojuojančią rankomis trupinio dydžio būtybę, įstrigusią tarp tilto lynų kaip tik tą akimirką, kai prie jos prisiartino kitas taškelis. Jie vos nenukrito, žioplių minia suaikčiojo. Dar keletas taškelių apsupo juos ir ištempė į saugią vietą.
Iš ekrano aidint plojimams Džo papurtė galvą.
– Turbūt juokauji.
– Suprantu. – Olivija atsiduso. – Mama lipa sienomis. Jau ir Denio kelionių po užjūrius užteko…
– Skambinai jam?
– Nekelia.
Džo dėbtelėjo į duris.
– Aš perskambinsiu.
Koridoriuje teko kelis kartus pabelsti į medines duris, kol muzika pritilo ir durys prasivėrė.
– Paskambink motinai, – pareikalavo Džo kišdama Deniui telefoną.
– Kas nutiko?
Nepaisydama to, ką jo balse beveik galėjai palaikyti susirūpinimu, ji apsuko ranką, greitai surinko numerį
