kūno raumenis įsitempti.
Geidulingumas, įkalintas laisvame smėlio spalvos kelnių kostiumėlyje, kuris niekaip nepaslėpė ilgų galūnių ir prinokusių apvalumų, visų moteriško pasitikėjimo vilnių ir sklendžiančios elegancijos. Surišti plaukai, kurie išleisti pasipiltų tarsi paauksuotas rudas krioklys. Karštos kaip saulė ir neperprantamos kaip dykuma akys – gilios, paslaptingos ir ramios. Bruožai buvo tarsi iškalti dievo rankos, nepriekaištingos kreminės spalvos. Laikysena moters, žinančios savo vertę, valdančios ją kaip ginklą ir besinaudojančios kaip kerais.
Amdžado plaučiai degė.
Prireikė kelių sekundžių, kol suprato priežastį ir vėl įkvėpė.
Regis, vyriškumas nepagydomas.
Bėda ta, kad jo vyriškumas išnirdavo tik greta šio begėdiško moteriškumo.
To su niekuo nesupainiosi. Marama Al Vaked – pavojus visoms vyriškoms būtybėms.
Ir tai ne paranoja.
Trisdešimtmetė Marama jau turėjo du vyrus. Oficialiai. Princą ir verslo imperijos paveldėtoją. Vieną vyresnį už savo tėvą, kitą tokį jauną, kad galėjo būti jaunesniuoju jos broliu. Neoficialiai ruože, kurį ji iškirto vyrų populiacijoje, neabejotinai mėtėsi dešimtys partnerių.
Dabar savo akis ši moteris įbedė į jį. Abi į lydytą auksą panardintos saulės šviesą įkalinusias akis.
Kol jam nepasirodė, kad jis išskirtinis, Amdžadas turėjo pasitaisyti. Savo akis Marama nukreipė į jį ir jo brolį.
Tiks bet kuris, įkliūsiąs į spąstus. Ji tikriausiai neprieštarautų ir kuo puikiausiai susitvarkytų, jei įkliūtų abu.
Ši mergina greičiau sugaus velnią nei jį. Tačiau netikras jo brolis Haidaras, nors pats klastingas ir temperamentingas nevidonas, nėra toks atsparus. Nuo jaunystės juodu siejo saldi draugystė, taigi pro jo savigyną Marama gali prasiskverbti pasitelkusi ilgesį. Tačiau Amdžadas neįsivaizdavo, kad kuris kitas vyras, išskyrus jį, galėtų atsispirti, jei ji kada atskleistų savo aistrą.
Juk mergina prilygo savo vardui. Siekiamoji. Trokštamoji.
Bet Amdžadas niekada jos netroško. O dabar Marama labiau nei kada nors anksčiau neliečiama.
Anksčiau ją į neapkenčiamiausių sąrašą įtraukė dėl pačios veiksmų, o dabar tarp pikčiausių priešų pateko dėl tėvo.
Jusufas Al Vakedas, kaimyninio Osailano emyrato princas, stovėjo už Zohaido didybės papuošalų vagystės, jis – pagrindinis sąmokslo nuversti Al Šalanus nuo sosto sumanytojas.
Dabar to žalčio duktė – tiesiog smauglys boa, iš daugelio vyrų išspaudusi sveiką protą ir gyvybę, – žvelgė į jį su tuo džiaugsmu, kuris nuolat kėsindavosi jį praryti.
Amdžadas linktelėjo galvą ir į balsą įliejo didžiausią kiekį paniekos.
– Princese Harama.
Marama sumirksėjo. Ar šis vyras ką tik pavadino ją Harama?
Žybsėjimas tose nepakartojamose akyse bylojo – taip!
Nuodėmingoji. Nedoroji. Blogoji. Draudžiamoji.
Šis žodis visa tai aprėpė. Ir dar daugiau.
Ir jis pasistengė, kad visi išgirstų.
Ką gi. Kaip jis tikėjosi Maramą reaguosiant? Susijaudinsiant? Pradėsiant gintis? Pasibaisėsiant?
Ne. Amdžadas, kurį mergina pažinojo, tikėtųsi, kad ji įsitrauks. Vaikeli, ji kaip reikiant įsitrauks.
Ji tūptelėjo, suvirpino blakstienas.
– Prince Abghadai!
Amdžado akys prasiplėtė, širdį stabdančiu nuostabiu veidu nuslinko pavojus, o delnas nugulė virš širdies jam apsimetant įskaudintam.
– O aš maniau… kad tau patinku.
– Daugiau nei… patinki. Pats tai žinai. – Mergina išsišiepė. Bet Harama nusipelno mažų mažiausiai Abghado.
– Princesė Nuodėmingoji ir princas Nepakantusis, – nutęsė Amdžadas tarsi mėgaudamasis užgauliojimais, o tariami juodu kaip šokoladas balsu jie panėšėjo į saldžiausias pagyras. – Tai skamba kur kas geriau nei banalūs vardai, kuriuos mums užkrovė pasipūtę tėvai.
Augant pasimėgavimui Marama linktelėjo.
– Iš jų išeitų geresni fantastinio romano arba vaizdo žaidimo veikėjai.
– Iš jų gimtų kur kas geresni apibūdinimai nei tie, kuriuos iki šiol užsitarnavome. Užuot buvusi Negrynakrauje princese taptum Draudžiamąja blondine, o aš, užuot buvęs Išprotėjusiu princu, būčiau Blogas, Piktas ir Neapkenčiamas. Užsidirbtume milijonus.
Mergina suėmė savo kasą ir pamojavo.
– Nesu blondinė, jūsų siaubingoji didenybe.
– Smulkmena, jūsų garbingoji niekšybe.
Pastebėjusi, kad visi atsitraukė leisdami princui kivirčytis, Marama dar plačiau išsišiepė.
– Kur princas Asefas? – atsainiai paklausė Amdžadas. – Nepajėgė anksti atsikelti po varginančio pasjanso nakties?
Ji nesusilaikė nesukikenusi iš dvigubo žodžių žaismo. Arabų kalba princas Asefas reiškia apgailėtinas princas. Anglų kalba1…
Marama vėl sukikeno.
– Jis iš tiesų apgailestauja, kad negalėjo atvykti.
Rodėsi, viskas sustojo. Tarsi net dykuma sustingo, sulaikė kvapą laukdama atsako.
Šiam pasigirdus jos stuburu nuvilnijo šiurpas. Primerktos vyro akys virto į lazerį panašiais plyšeliais.
– Ar jo visai neišvysime?
Keista. Amdžado susierzinimas buvo toks smarkus, kad jis jo net neslėpė.
– Tėvas neseniai sirgo plaučių uždegimu, gydytojai baiminasi, kad ilgai pabuvęs nepalankiame ore atkris. – Mergina viliojamai nusišypsojo. – Bet argi tau nepasisekė, kad vietoj savęs atsiuntė mane?
Įstabios jo lūpos persikreipė iš paniekos.
– Regis, tiesiai man prieš akis pasipylė visos nepageidaujamos dovanos, kurias teko nelaimė gauti.
Pajutusi palengvėjimą, kad jis grįžo prie tvilkančio sarkazmo, Marama sukikeno.
– Ak, man patinka, kai stengiesi būti bjaurus.
– Patikėk, kai tikrai pasistengsiu, mažiau patiks.
– Nagi, pasistenk, prince Abradai.
Dėl
Anglų k.
