Ir vėl išsižiojo.
Tada prapliupo kvatoti.
– O, vaikeli, tu geras. Ar bent pagalvoji, kas virsta tau iš burnos, ar tiesiog praveri lūpas ir leidi žodžiams ištrūkti į laisvę?
Amdžadas pakreipė galvą.
– Ačiū, kad teikeisi pasipiktinti ir patvirtinti tiesą.
– Tu taip toli nuo tiesos, lyg būtum ūke. Bet vis tiek esi toks geras, kad rašydamas satyras pelnytum pasaulinę sėkmę. Net stengdamasis įžeisti be galo linksmini.
– Nori pasakyti, kad įžeisti nepavyksta? Tikriausiai netenku galių. Ar turi arseno?
Marama vėl pratrūko kikenti, nors prisiminus, ką jam teko iškęsti, perskrodė užuojauta.
– Tavo kriptonito, a? Ne. Aš visiškai nenuodinga. Įžeidimai veiksmingi tik tada, kai juose yra skausmingos tiesos. Tavuosiuose nėra nė krislelio, jie taip tempte pritempti, kad tiesiog juokingi.
Staiga Amdžadas žingtelėjo priekin. Iš nuostabos ji kone parkrito ant nugaros.
– Žinai, kas juokinga? – pavojingai nutęsė jis. – Kad velionį vyrą vadini dėde. Ar toks buvo jo fetišas?
Ji nekvėpuodama palaukė, stebėdama, ar vyras panaikins juodu skiriantį tarpą. Nepanaikino.
Marama trūksmingai iškvėpė.
– Jis buvo mano dėdė, nors, kaip žinai, kraujo ryšiais nesame susiję. Tikrai turėtum žinoti, kad politinės santuokos nėra tokios, kokios atrodo iš šono.
Žiaurumas ir apsukrumas vyro akyse šoktelėjo, o kartu ir jos kūno temperatūra.
– Nebuvau savo paskirtosios žmonos dėdė, todėl nežinau. Tau, regis, pasisekė ten, kur jai nepavyko. Nesivargindama išsiuntei nelaimingą sutuoktinį anapus.
Marama išsitiesė visu penkių pėdų aštuonių colių ūgiu.
– Jei manai, kad jo mirtis praėjus šešeriems metams po vestuvių nesukėlė rūpesčių, norėčiau pažiūrėti pro tą iškreiptą lęšį, pro kurį žvelgi į pasaulį.
Amdžadas gūžtelėjo pečiais.
– Aih, tai nebuvo spartus tempas. Aš santuoką pradėjau sveikas kaip jautis, o po šešių mėnesių vos nemiriau. Tačiau ginant tave reikia pasakyti, kad ištekėjai per jauna, dar mokeisi, kaip naudotis moteriška klasta. Bet už prarastą laiką atsigriebei su kaupu.
Šis vyras neišmušamas iš vėžių. Bent jau pats taip manė. Marama turėjo visas dvi dienas, kad pradėtų jo išjudinimo kampaniją.
Prisiminusi sumanymą nusišypsojo.
– O tu susituokęs buvai patiklus pastumdėlis, bet nuo to laiko išmokai vyriško šovinizmo paslapčių. Nenusimink. Anot patikimų šaltinių, tavo būklė pataisoma.
Į jos vypsnį Amdžadas atsakė šypsena, galinčia suėsdinti ir metalą.
– Aih, girdėjau. Kad atsiverstų į patiklumą, vyrui tereikia moters, kuri visam gyvenimui įkalintų jį mylinčioje tarnystėje.
Viešnia nusikvatojo.
– Tu tiesiog pernelyg gardus. Toks gardus, kad net išalkau. – Marama palaukė, kol vyro veidą ėmė temdyti rūškana, pažymėjo sau pergalės tašką ir apsisuko. – Ar čia yra ko pavalgyti?
Amdžadas stebėjo nueinančią kikenančią Maramą ir svarstė, kas ką tik nutiko.
Ar jos visiškai netikėtas žodis buvo paskutinis?
Dar blogiau, ši moteris mėtė jį tarp neįveikiamos priešpriešos ir potraukio, plačia šypsena atmušė šūvius, kurie, regis, tik didino jos apetitą…
Ką jis sau galvoja?
Visa tai nesvarbu. Svarbus tik vienas dalykas. Kad ji čia vietoj savo tėvo. Šitai sujaukė jo planus.
Ne. Tai tik proga juodu permatyti.
Tik Amdžado planai priklausė nuo to, ar atvyks jos tėvas.
Teks improvizuoti.
Vyro pilvas įsitempė. Niekada nežengdavo nė žingsnio neapskaičiavęs smulkiausių pasekmių. Vienintelį kartą, kai taip pasielgė, vos neprarado gyvybės. Dabar paties Zohaido likimas kaba ant plauko.
Bet jis neturi pasirinkimo.
Jei negali pričiupti jos tėvo, pagrobs Maramą.
Antras skyrius
Kaip pagrobti tą, kuris nori būti pagrobtas?
Atsakymas: paprastai.
Tiksliau, toks turėtų būti atsakymas.
Dar nežinia, kaip pasiseks šis pagrobimas.
Amdžadas niūriai žvelgė įkandin lieknos Maramos figūros, mintyse keisdamas pradinį planą.
Jos tėvas sakė atvyksiąs anksčiau, kai Amdžadas užsiminė norįs aptarti siekiamų prekybinių santykių sąlygas. Tai, kad Jusufas išvis sutiko dalyvauti, Amdžadui bylojo, jog jis nenutuokia brolius Al Šalanus atskleidus jo vaidmenį vagiant ir klastojant Zohaido didybės papuošalus.
Dėl kvailo genčių įstatymo papuošalų reikėjo tam, kad Al Šalanai ir toliau valdytų Zohaidą. Įstatymas kilo iš tokių pat paikų legendų, bylojančių, jog karalius Ezatas – Amdžado protėvis ir neva antrininkas, tiksliau, bukapročiai žmonės mėgdavo pasakoti, kad Amdžadas yra Ezato įsikūnijimas, – papuošalų suteikta galia suvienijo gentis ir įkūrė Zohaidą.
Laikui bėgant šis kvailas pasakojimas dar labiau įsišaknijo. Zohaidiškiams nė motais, kad Al Šalanai šalį pavertė viena turtingiausių pasaulyje. Jiems terūpėjo, kad karališkoji šeima būtų gera iždininkė. Svarbiausias įvykis karalystėje – Parodos diena, kai buki silpnaprotiškos visuomenės atstovai ateidavo įsitikinti, kad papuošalai saugūs. Kaip bylojo legendos, velnio nešti papuošalai neužsilaiko rankose to, kuris nebevertas sosto.
Šiuo įsišaknijusiu prietaru naudojosi Jusufas Al Vakedas ir jo pakalikai, laukdami Parodos dienos, kai galės atskleisti, kad dabar Al Šalanų turimi papuošalai padirbti. Jusufui parodžius tikruosius niekas iš besmegenės bandos neapkaltintų jo vagyste – tik šlovintų kaip naująjį papuošalų pasirinktą valdytoją.
Kvailiai. Visi. Įskaitant Amdžado šeimą.
Jis gundėsi palikti visą regioną murkdytis tamsiųjų amžių puvėsiuose. Tėvui geriau išeiti į pensiją, o pats būtų linkęs daugiau nebekentėti greta bjauriausių padarų, trokšdamas perplėšti juos pusiau, kad būtų pasiekti tokie menkaverčiai dalykai kaip taika pasaulyje.
Karališkos pareigos Amdžadui visada kėlė nuobodulį. Žinoma, jis dirbo, ką reikėjo, nes stengėsi geriausiai panaudoti savo gebėjimus, be to, po širdies smūgio tėvui jo reikėjo dar labiau. Tik būti pirmuoju eilėje
