turėjo paskirti tėtį vienu iš valdytojų, nes kitaip būtų atrodę labai keista, bet ji įrašė sąlygą, jog man tereikia tik dviejų iš jų pritarimo priimant svarbius sprendimus, kad galėčiau jį apeiti.
Nusiraminusi, kad bent jau surado Risą namuose, ji pasijuto ištroškusi ir alkana kaip vilkas, ir įsipylė arbatos.
– Antrasis patikėtinis yra jaunesnysis ponas Hilas, močiutės advokato sūnus. Kalbėjausi su juo, ir jis visiškai pritarė, kad galėčiau pinigus tvarkyti pati. Turiu tai patvirtinantį laišką. Jei tik tėtis nesuuos, ką sumaniau, ir nemėgins jo paveikti… – Altėja užčiuopė prie širdies įkištą voką ir pajuto raminamai traškant pergamentą. Juk tėvui nepavyks bauginimu pakeisti šito rašto? – Trečioji mano patikėtinė yra krikšto motinėlė Agnesė.
– Krikštamotė. Ji tai jau tikrai leis tau tvarkyti savo turtą. – Regis, brendis nedarė jokios įtakos Riso suvokimui, o galbūt svaigulys išsisklaidė. – Nors ką tu su juo darysi būdama tokio amžiaus…
Jis klausėsi, nors ir atrodė įsitikinęs, kad jai vis dar šešiolika arba kad ji nepajėgi priimti sprendimus. Tėja stiprindamasi nurijo gurkšnį arbatos ir ištiesė ranką prie antros bandelės. Nuo pusryčių Langli Parke praėjo daug laiko, o popiet keičiant arklius ji spėjo pagriebti tik pyragėlį.
– Ar tau niekad nešovė mintis, kaip tau pasisekė su krikštamote? – paklausė Risas. Vien nuo minties apie ledi Hagson jo lūpose sušvito šypsena.
– Kiekvieną mielą dieną, – karštai pritarė Tėja. – Kai visi dar buvome vaikai, nė nepagalvodavau apie tai, bet dabar suprantu, kaip mums pasisekė, kad ji pavertė savo nelaimę rūpinimusi krikštavaikiais. – Tik krikšto motinėlės namuose ji patyrė meilę ir šilumą.
– Kiek Agnesės bandoje buvo avelių? Penkiolika?
– Taip. Ji tikriausiai labai mylėjo savo vyrą, paskui neteko jo būdama tokia jauna, jiedviem nespėjus susilaukti vaikų.
Risas pritariamai numykė.
– Tai jau praeityje, ir, jeigu tu pabėgai, atsiprašau, išvykai iš namų, norėdama surasti ją, tai jos Londone nėra. Gal pati ką tik tai išsiaiškinai? Ar todėl ir atsiradai pas mane? – Mieguistos žydros akys tiriamai žvelgė į ją per taurės kraštą.
– Žinojau, kad jos nėra mieste, ir nedrįsau rašyti, bijodama, kad jos atsakymas nepapultų tėčiui į rankas. Ji Venecijoje. Todėl ir atvažiavau tiesiai pas tave. Vos sužinojau, kur ji ir ką planuoji tu… – Štai čia toji keblioji dalis. Ar tai, kad Risas atstumtasis, padės?
Jis nebuvo toks girtas, kad nepagautų užuominos, o galbūt pernelyg gerai ją pažinojo.
– Oi, ne. Ne, ne, ne. Tu su manimi niekur nevažiuosi. Tai neįmanoma, neįgyvendinama ir nesuvokiama.
– Nuo kada pasidarei toks davatka, kad nebegali padėti senai draugei? – pasipiktino ji. Senasis Risas pakibtų ant tokio jauko.
– Nesu davatka, – supratęs jos žodžius kaip įžeidimą, Risas trinktelėjo taurę ant stalo, paliedamas brendį ant nublizginto raudonmedžio. Kvapas fiziškai priminė, su kuo jai tenka turėti reikalą. – Bjaurus žodis… kažkuo primena susiraukšlėjusią džiovintą slyvą ir… – Vyras papurtė galvą, tarytum mėgindamas sugrąžinti mintis prie reikalo. – Negali bastytis po Europą su vyru, su kuriuo nesi susituokusi. Tik pagalvok, koks kiltų skandalas.
– Tik tuo atveju, jeigu mane atpažintų, o kas gi tai padarys? Segėsiu vualį, ir visi mus pamatę galvos, kad esu tavo meilužė. – Risas užvertė akis. Su vualiu ar be jo, ji vargiai panaši į meilužę. – Jeigu atvirai, man nerūpi, jei mano reputacija bus sužlugdyta. Blogiau būti jau negali! Risai, neprašau manęs linksminti, tiesiog pasiimk mane kartu. Viena vykti negaliu, tai būtų sudėtinga, nors jeigu tu man nepadėsi, aš pasisamdysiu gidą ir tarnaitę ir vis tiek pabandysiu.
– O kur gausi pinigų? – pasiteiravo jis. – Gal tikiesi, jog aš paskolinsiu, kad galėtum pabėgti?
– Jokiu būdu ne. Bet jeigu man teks pasilikti, mano gyvenimas baigtas. – Risas neatrodė įtikintas. – Pusantrų metų taupiau. – Į apatinius įsiūti ritinėliai banknotų ir monetų šildė ir ramino ją visą ilgą kelią.
– Taip ir įsivaizduoju, kad tėvas įteikė pinigus be jokių klausimų. – Jo lūpų kampučiai vos regimai kryptelėjo. Altėjai tai teikė vilties, kad senasis Risas, nerūpestingas, padykęs berniūkštis, kuris būdavo pasiruošęs bet kokiai išdaigai, vis dar kiūtojo kažkur šio grėsmingo vyro viduje.
– Aišku, kad ne. Tris mėnesius iš man skirtų pinigų teišleidau vos po kelis svarus. Likusius pasiėmiau iš tėčio kabineto. Pasirašiau kvitą, kad pinigus gavau.
– O kas tave išmokė ardyti spynas, poniute?
– Tu.
– Velniūkštė! Bet negaliu prieštarauti. – Risas nuoširdžiai išsišiepė. – Kiek prisimenu, tau puikiai sekėsi. Atsimeni, kaip atrakinai močiutės stalčių ir ištraukei mano laidynę? O aš turėjau puikiausią alibi, sodininkui po nosimi oranžerijoje iškūlęs tris langus.
– Tu pasakei, kad amžiams liksi man skolingas. – Altėja susilaikė triumfuojamai nešyptelėjusi.
– Tada man buvo trylika, – atkirto Risas. – Per tiek laiko galima ir pamiršti.
– Man regis, džentelmenas niekada nepamiršta, kad yra skolingas, ypač damai. – Risas nužvelgė jos klaikius drabužius, bet susilaikė nuo komentaro. – Risai, turi tris galimybes. Vežkis mane kartu, palik mane likimo valiai Londone arba išsiųsk atgal pas tėtį. – Kad nurodymas neskambėtų pernelyg tiesmukai, Altėja nusišypsojo. – Galvok apie tai kaip apie paskutinį nuotykį. O gal stinga drąsos?
Jis papurtė galvą ir susiraukė.
– Nė negalvok, kad šitaip mane išprovokuosi. Man dvidešimt aštuoneri, Tėja. Aš pernelyg senas tokioms nesąmonėms.
Risas nesenas niekam, galvojo ji, stengdamasi išlaikyti atvirą ir nekaltą veido išraišką. Paskutiniam nuotykiui, paskutinei svajonei jis būtų idealus variantas.
– Prašau?..
Anksčiau visada pavykdavo. Altėja neturėjo supratimo, kodėl iš būrio krikštavaikių, kurie leisdavo ilgas vasaras pas ledi Hagson, būtent jai pavykdavo įkalbėti Risą padaryti bet ką, ko paprašytų. Jai, niekuo neišsiskiriančiai mažytei Altėjai, o ne berniukams ir netgi ne žydraakei gražuolei Serenai, kurią jis galiausiai įsimylėjo.
– Aš tikriausiai iš proto išsikrausčiau. – Altėja sulaikė kvapą. Risas patraukė ilgą gurkšnį brendžio; ant raumeningo kaklo sukrutėjo Adomo obuolys. – Pasiimsiu tave kartu. Bet elkis gražiai, padūkėle, arba įsodinsiu į patį pirmą laivą namo.
Antras skyrius
Nors ir apsvaigęs, Risas vis tiek pajėgė tvarkyti reikalus su autokratišku valdingumu. Skubindamasi viršun persirengti su ant kulnų minančia apsnūdusia kambarine Tėja prisiminė, kaip jis nusišypsodavo, paaiškindavo, įtikindavo – ir viskas būdavo padaryta pagal jaunojo
