style="font-size:15px;"> – Bet kas taip sakė?
Pagunda pameluoti buvo stipri. Izabela lyžtelėjo lūpas. Nuleido akis į vėduoklę ir praskleidė aštrias dramblio kaulo lazdeles.
– Girdėjau… Manau, kad iš moters, pas kurią prisiglaudė panelė Darem.
Ne melas. Ne visai.
Gustė sušnypštė pro dantis.
– Ji neturi teisės!
Žinau.
– Kas ji tokia? – nenusileido Gustė.
Izabela suglaudė vėduoklę.
– Niekas iš tų, su kuriais kalbėjausi, nežinojo, – pasakė. Tiesą. Ir visai suglumusi pasitempė ilgas pirštinaites. – Nežinojau, kad majoras Reinoldsas – tavo pusbrolis.
– Antros eilės. Jis lordo Reinoldso brolis.
Izabelos skrandis apsunko. Tai majoras kilmingas?
– Turbūt nesu jo sutikusi.
– Šį vakarą jis bus čia, – Gustė nusigręžusi nužvelgė salę. – Pristatysiu tave.
– O. – Izabela staiga sunerimo, pasekė draugės žvilgsnį. – Bet jei visi liežuvauja, jis gali ir neateiti…
– Nikolas ne bailys, – ištikimai pareiškė Gustė.
– O, – pakartojo Izabela. Ji nurijo seiles. – Nekantrauju susipažinti.
Nikolas stabtelėjo. Pažvelgė į kitą gatvės pusę. Liepsnojo deglas, ant laiptų patiestas raudonas kilimas. Sukaupė drąsą žinodamas, kas laukia: žvilgsniai, kuždesiai.
Neprivalau dalyvauti. Galiu tiesiog apsisukti ir nueiti.
Paskui tokią mintį sukilo pyktis. Jis pripratęs prie žvilgsnių – dėl to kaltas veidas – ir tegul bus prakeiktas, jeigu slėpsis nuo paskalų nešiotojų!
Nikolas žengė per gatvę ir užlipo laiptais. Ištiesė liokajui skrybėlę ir pirštines, tada pasuko lenktais laiptais link muzikos ir balsų – tai garsėjančių, tai pritilstančių, pertraukiamų juoko.
Nikolas vėlavo. Pokylis jau įsisiūbavęs. Didžiulė salė pilnutėlė, oras šiltas ir troškus nuo kvapų, gėlės vyto vazose.
Grojo liaudies šokį.
Nikolas sustojo prie durų, stebėjo eilėje šokančius šokėjus. Nužvelgė debiutantes šviesiomis suknelėmis, uniformuotus karininkus, matronas plunksnomis išpuoštais galvos apdangalais. Karininkai nei ištekėjusios ponios nedomino, jam rūpėjo debiutantės.
Ta besijuokianti tamsiaplaukė nuostabi, bet per daug įžūli, – nusprendė Nikolas. Jis nenori koketės žmonos. Šalia jos sėdėjo raudonplaukė, kuri galėtų tikti. Drovi, neflirtuoja…
– Nikolai! Jau praradau viltį!
Nikolas atsisuko.
– Guste! – Jis nusilenkė. – Prašau man atleisti.
– Atleista. – Pusseserė nusijuokė ir pasistiebė ant pirštų jo pabučiuoti.
– Puikiai atrodai, – šypsodamasis pagyrė Nikolas.
Spindinčiais rudais plaukais, žėrinčiomis rudomis akimis ir suraukta nosyte Gustė labiau priminė mokinukę, o ne trijų vaikų motiną.
Ji nekreipė dėmesio į pagyrimą. Tvirtai paspaudė pusbroliui ranką.
– O dabar, Nikolai, tau negalima pabėgti!
Vyro šypsena išblėso.
– Taip blogai?
– Juk pažįsti Londono paskalas. – Ji nutaisė nepatenkintą veidą. – Bet prieš pasislėpdamas kortų kambaryje turi pašokti!
– Tai įsakymas, Guste? – pakėlė antakius Nikolas.
– Taip, – nuoširdžiai atsakė ši, – pats žinai, ką pliaukš žmonės, jei nešoksi!
Jis žinojo. Dar viena priežastis nemėgti Londono: visi stebi ir bemat nuteisia.
– Kitą šokį pataupiau tau, – paguodė Gustė. – Turėtų būti valsas!
– Tada pataikiau ateiti pačiu geriausiu laiku, – linksmai atsakė Nikolas ir nusišypsojo.
Gustė vyptelėjo, ant skruosto pasimatė duobutė. Šokėjų eilės iširo, aikštelė ištuštėjo, Gustė padėjo ranką Nikolui ant rankovės. Vos buvo vietos pajudėti.
– Sveikinu, – tarė Nikolas. – Spūstis.
– Taip, – sutiko Gustė neapsimesdama kuklia. – Tai didžiausias malonumas!
Nikolas nusijuokė iš tokio atvirumo. Pusseserė atitraukė dėmesį nuo žvilgsnių tiesiai jo kryptimi. Vargu ar kas nors į akis užsimins, bet Nikolas pastebėjo, kaip pasisuka galvos ir prityla pokalbiai. Nekreipk dėmesio, – tarė pats sau.
Jis jau išmoko vaikščioti pakelta galva, neslėpti subjauroto skruosto, išmoks nekreipti dėmesio ir į šitai. Juk tai nesitęs amžinai, greitai Londono gandonešiai ims kalbėti apie ką nors kitą.
Nužvelgė salę. Kampe stovėjo Džeraldas, mėsingas su dideliu pagurkliu veidas buvo raudonas nuo karščio ir alkoholio. Ten pat buvo Gustės vyras Lukas, lydimas įspūdingos gražuolės mėlyna suknia. Nikolas ilgai stebeilijo į šviesiaplaukę, įvertino jos ūgį, nuostabią figūrą, putlias lūpas.
Gustė palaikė gyvą pokalbį, jie užėmė vietą šokių aikštelėje, bet kai užgrojo muzika, jos tonas pasikeitė.
– Labai užjaučiu, Nikolai, dėl to, kas nutiko.
Nikolas žiūrėjo pro šalį. Ir man gaila. Jis pastebėjo kažkieno žvilgsnį – ištekėjusios ponios su trimis plunksnomis plaukuose ir rožine suknia, puošta daugybe rauktinukų. Taip pričiupta ji išraudo ir paskubomis nukreipė akis.
Nikolas sukando dantis. Sutelkė dėmesį į Gustę.
– Turiu tave perspėti… – Kreivai šyptelėjo ji ir kiek susiraukė.
– Perspėti? – Nikolas bandė nusijuokti. – Kodėl?
– Nikolai… tave vadina Žmogėdra.
– Ką? – Nikolas vos nesustojo vidury šokių aikštelės.
Įprotis – ir Gustės kumštelėjimas – privertė šokti toliau.
– Tai tik kvailas kažkieno poelgis! – tarė ji. – Neturėtum kreipti dėmesio!
Jie
