apie tai galvoti! – pasakė Gustė šokiui artėjant prie pabaigos.
Nikolas išspaudė šypseną.
– Užtikrinu, kad negalvosiu.
Gustė nusprendė juo tikėti.
– Gerai, – tarė ir šyptelėjo, skruostuose pasirodė duobutės. – O dabar, Nikolai, noriu tave pristatyti savo draugei.
Jis norėjo atsisakyti. Nuotaika per daug bjauri.
– Jos vardas Izabela, – kalbėjo Gustė kibdamasi jam į ranką. – Ledi Izabela Noks. Ji šoka su Luku. – Pasistiebusi apsižvalgė salėje. – Ar juos matai?
Šviesiaplaukė? Nikolas ją matė. Stovėjo tarp debiutančių ir matronų, aukšta, elegantiška ir gundančiai moteriška.
Jos plaukai buvo ypatingos spalvos, priminė prinokusius kviečius saulėkaitoje. Nikolo nuotaika šiek tiek pasitaisė. Dar vieną šokį, – nutarė. O tada išlies įniršį kortų kambaryje.
Ketvirtas skyrius
Tai, be abejo, majoras Reinoldsas. Platus melsvas randas vagojo kairiąją veido pusę nuo smilkinio iki pat žandikaulio. Jis kariškis – tai buvo aiškiai matyti vyrui lydint Gustę per šokių aikštelę. Ne tik kariško kirpimo drabužiai, bet ir laikysena, nesąmoningas autoriteto pojūtis, budrumas stebint salę, tvirtos lūpos ir akys. Pavojingas vyras.
Izabela nukreipė akis. Bandė sukaupti dėmesį į pokalbį su Luku Vošburnu.
– Žmogėdra ateina, – burbtelėjo dama jai už nugaros ir nusijuokė.
Izabela susierzino. Ta prakeikta Sara Faradėj. Kaip drįso paskleisti…
– Izabela, norėčiau tave supažindinti su savo pusbroliu majoru Nikolu Reinoldsu.
Izabela užgniaužė susierzinimą. Ji užsitempė šypseną ir pasuko galvą.
Majoras Reinoldsas stovėjo priešais ją aukštas, šaltomis akimis ir subjaurotu veidu, tiksliai toks, kokį apibūdino Harieta.
Na, ne visai. Majoras Reinoldsas nesenas. Turbūt įpusėjęs ketvirtą dešimtį.
– …Žmogėdra, – išgirdo kuždesį už nugaros.
Susierzinimas sugrįžo ir suspaudė kažkur po krūtinkauliu.
Jei jis sužinos, kad aš šitos pravardės šaltinis…
– Kaip laikotės, majore Reinoldsai? – ūmai atsakė Izabela ir ištiesė jam ranką tikėdamasi, kad veidas kaltės neatskleis.
Majoras neišsidavė girdėjęs kuždesį.
– Labai malonu susipažinti, ledi Izabela. – Jis pasilenkė prie pirštinėtos rankos.
– Būk atsargus, Nikolai! – linksmai nusijuokė Gustė. – Ji pasistengs tau pakišti paklydusį gyvūną.
Majoras Reinoldsas paleido plaštaką.
– Tik prašau – jokių kambarinių šuniukų, ponia. – Šypsena nepasiekė majoro akių.
Nerimas nutvilkė Izabelos odą. Jis pyksta.
– Greičiau tai bus koks kačiukas su puse uodegos, – atsakė Gustė. – Arba blusų apniktas šunėkas.
– Jau turime ir vieną, ir kitą, – ramiai pridūrė jos vyras.
Akimirką majoras atrodė linksmas. Šyptelėjo. Kiek pakilo dešinės akies kampelis. Kairė, sužalotoji, veido pusė nerodė džiaugsmo požymių.
Muzikantai vėl derino instrumentus.
– Kadrilis, – pasakė Lukas Vošburnas ir ištiesė ranką žmonai. – Tai mūsų šokis. Jei atleisite…
Izabela žiūrėjo, kaip jie tolsta. Atsuko akis į majorą Reinoldsą ir mandagiai nusišypsojo.
– Ar seniai esate mieste, majore?
Atsakymą ji žinojo. Harieta papasakojo karietoje. Majoras Reinoldsas prieš tris savaites atvažiavo į miestą ieškoti nuotakos.
Šitas vyras nesnaudžia.
– Tris savaites. – Majoras žiūrėjo jai į veidą. Jo akių spalva Izabelai kėlė nerimą – aiškiai žalios, šaltos.
– Ar jau pažadėjote šį šokį?
Izabela suabejojo. Gaila, bet ne.
– Ne, – atsakė. – Nepažadėjau.
Majoro veidas įsitempė. Jis pastebėjo abejonę. Izabela nuraudo iš gėdos.
– Būtų labai malonu su jumis pašokti, majore, – tarė ji ir išskleidė vėduoklę.
Majoras Reinoldsas pasiūlė ranką.
– Tada prisijunkime prie eilės.
Žodžiai buvo mandagūs, tačiau Izabela išgirdo balse ironiją.
Prikando lūpą. Vėdavosi tikėdamasi atvėsinti įkaitusius skruostus, ranką uždėjo ant majoro rankovės. Švarkas sukirptas tiesiai, beveik griežtai, o medžiaga tamsiai žalia, beveik juoda. Griežtas drabužio kirpimas, audinio tamsumas tiko prie atšiaurių veido bruožų. Pro balsų murmesį ir drabužių šiugždėjimą juodu pasiekė šokių aikštelę.
– O jūs mieste seniai? – pasidomėjo majoras Reinoldsas.
Izabela girdėjo aplinkui kuždant Žmogėdra.
– Atvažiavau prieš dvi dienas, – paskubomis garsiai atsakė. – Šeštadienį. Buvau Derbišyre, viešėjau pas brolį, susipažinau su naujausiu savo sūnėnu.
Majoras išgirdo švilptelėjimą. Akyse suspindo pyktis. Jis sustojo.
– O gal jūs mieliau atsisakytumėte šokio, panele Izabela?
Atsisakyčiau. Tik jautėsi tokia kalta, kad nesugebėjo rasti padoraus pasiteisinimo.
– Nesąmonė! – tarė Izabela ir suglaudė vėduoklę.
– Vargu ar norėjote šokti su Žmogėdra, ponia, – majoro balsas buvo linksmas, tačiau veido išraiška pašaipi, o akys nepalenkiamos.
– Jus kažkas suklaidino, – pakėlė smakrą Izabela, mintyse pasmerkdama Sarą Faradėj amžinam prakeikimui.
Majoras Reinoldsas nieko neatsakė. Praleido ją į besusidarančią eilę. Jo manieros buvo nepriekaištingos. Nekreipė dėmesio į šnairuojančius žmones, kuždesius. Izabela atsistojo priešais jį. Pažvelgė į akis – šaltas ir ryžtingas, ir tokias ryškias, kad rodėsi, jog gręžė kiaurai – ir padarė reveransą, nes pasigirdo pirmieji muzikos garsai. Suprato, kodėl Harieta jo bijo. Baugina
