po pusvalandžio sėdės lėktuve, kuris ją skraidins į Stambulą. O ten susiras savo patrakėlį brolį Džaredą ir iki Kalėdų parsitemps namo. Jai pavyks. Ji jau pusiaukelėje.
Na ir kas, kad šliaužia vėžlio žingsniu.
Lena užsimerkė ir delnų pagalvėlėmis lėtai sukdama ratus pasitrynė akis. Kad jį kur, tą tušą – ak, taip, ji šiandien nesidažė, blakstienos ir taip buvo pakankamai juodos ir tankios. Kaip ir plaukai – stori ir juodi, tarsi varno plunksnos. Pastarąsias kelias dienas ji juos tiesino, tačiau bangos grįždavo vos išsiplovus galvą. Visgi šią akimirką dėl gero kirpimo ir ryte įdėtų pastangų ji atrodė pakankamai žmoniškai. Mažiau panaši į invalidę, labiau primenanti į misiją išsiųstą moterį.
Pajutusi kažką prisėdant šalia Lena nuleido rankas, atsigręžė į pakeleivį ir suaimanavo išvydusi savo angelą keršytoją – Adrianą Sinklerį. Šis atsakė niūriu žvilgsniu.
Trigas buvo masyvus, plačiapetis, puikiai sudėtas šešių su puse pėdų ūgio galiūnas. Palyginus su anuo šešiolikmečiu paaugliu smailais pečiais jis tikrai suaugo, – pagalvojo Lena. Buvo kuo didžiuotis.
Ji pati nustojo stiebtis pasiekusi garbingą penkių pėdų ir aštuonių colių ūgį. Kas gi čia blogo būti vidutinio ūgio? Kas gi blogo būti vidutine visu kuo?
– Palik mane ramybėje, – vietoje pasisveikinimo drėbtelėjo Lena.
– Ne, – vietoje pasisveikinimo atsiliepė Trigas. – Girdėjau, kad nepraėjai medicininės apžiūros.
Nagi, paaitrinkime žaizdą.
– Nesiruošiu nuleisti rankų. Pateikiau prašymą pakartotinei apžiūrai.
– Ir jos nepraeisi.
– Ketini užkirsti man kelią?
– Pervertini mano įtaką, – sudundėjo Trigas. – Lena…
– Ne, – nutraukė ji. – Kad ir ką ruošiesi sakyti apie mano dabartinę sveikatos būklę, geriau nė nepradėk. Nieko nenoriu girdėti.
– Žinau, kad nenori, bet daugiau neketinu kalbėti užuolankomis, – Trigo žandikaulis įsitempė. Jis turėjo gražų žandikaulį. Tvirtą. Keturkampį, kuris puikiai atsvėrė tirpdančiai gražias rudas akis. – Kada per savo storą odą įsisąmoninsi, kad senojo darbo nebeatgausi?
Lena nieko nesakė. Ji ne tai norėjo išgirsti.
– Bet tai nereiškia, kad negali taip pat gerai atlikti kito darbo, – atkakliai tęsė Trigas.
– Gal sėdėdama už biurostalo?
– Galėtum valdyti procesus. Vadovauti operacijoms. Turėtų būti įdomu.
– Jeigu tai taip įdomu, kodėl pats tuo neužsiimi?
– O kuo gi užsiėmiau visus pastaruosius devyniolika mėnesių? Viską metęs atvykau slaugyti tavęs. Kodėl, tavo manymu, apskritai pasitraukiau iš rotacijos?
Lena suglumusi nuraudo. Trigas, ji ir Džaredas dirbo elitinės žvalgybos būryje. Trigas, kaip ir ji, savo darbą mylėjo. Ekstremalus aktyvumas. Pavojus ir jaudulys. Adrenalinas, mirties alsavimas į nugarą. Trigui neabejotinai viso to trūko.
– Kodėl pasitraukei iš rotacijos? Niekas tau neliepė sėsti už darbo stalo. O man nereikia slaugės.
– Kurgi ne, norėčiau, kad tai įrodytum, – bandydamas įsitaisyti siauroje laukiamosios salės kėdėje Trigas ištiesė priešais save kojas. Jo kūnas buvo ištreniruotas kovai. Veidas gražus, šypsena nerūpestinga… Pastarieji ginklai buvo skirti išimtinai nuginklavimui.
– Adrianai, ką čia veiki? – jo tikrasis vardas buvo Adrianas. Juo Lena kreipdavosi į jį tik tada, kai pokalbis pakrypdavo rimta linkme. – Iš kur apskirtai sužinojai, kad aš čia?
– Deimonas paskambino. Susekė tave vos praėjai muitinę.
– Kad jį kur, – kas norėtų turėti brolį kompiuterių asą. – Jokio privatumo.
– Tačiau labai paranku. Lena, ką ketini veikti Stambule?
– Surasti Džaredą.
– Kodėl manai, kad jis vis dar ten?
– Nemanau. Bet tik tokią užuominą ir teturime. Per devyniolika mėnesių iš jo nesulaukėme jokios žinios. Iki šiol. Gal jam reikia mūsų pagalbos?
– Jeigu jam reikėtų pagalbos, tikrai jos paprašytų.
– O gal negali. Taip ilgai mūsų nepaliktų nežinioje. Tikrai nepaliktų.
– Paliktų, jeigu galvotų, kad susisiekdamas su mumis rizikuoja atskleisti savo priedangą.
– Jeigu tai taip pavojinga, galbūt jam iš viso nevertėtų ten būti.
Trigas gūžtelėjo pečiais.
– Džaredas nori atsakymo. Jam jo reikia. Stok skersai kelio ir jis pašiauš keterą.
– Nestosiu jam skersai kelio. Nejaugi šitaip manimi nepasitiki?
– Visada tavimi pasitikėjau. Niekada nedaryčiau tokios klaidos. Tik laiką gaiščiau…
– Moterų neapkentėjas.
– Smarkiai prašovei pro šalį.
– Tai neketini persimesti manęs per petį ir išsinešti iš įlaipinimo salės?
– Pernelyg visiems kristų į akis, – atsakė Trigas ir išsitraukęs telefoną patapšnojo per ekraną. Lenos pilve sutrūkčiojo raumuo, ji neramiai pasimuistė kėdėje ir nusuko akis į šalį. Trigo rankos visada buvo jos silpnybė. Giliai širdyje ji nuolat smalsavo, kokią melodiją jos sugebėtų išgauti joje, jeigu tik Trigas į lytėjimą sudėtų visą širdį.
Tačiau tos rankos niekada jos neglamonėjo.
– Su Deimonu ir Pope nubalsavome, kad, jeigu nesugebėsiu tavęs įtikinti pasielgti protingai ir likti čia, būsiu tas kvailys, kuris vyks kartu. Deimonas man jau rezervavo bilietą. Galėsi jam už tai padėkoti vėliau.
– Jam dėkoti noriu mažiausiai.
– Lena, Deimonas myli tave. Vienas šeimos narys jau dingęs. Jis nenori, kad be žinios dingtų dar ir kitas, o aš netrokštu teisintis Džaredui, kodėl išleidau tave vieną. Bus sunku paaiškinti jau tai, kad iš viso leidau tau vykti jo ieškoti.
– Tu pritari jo pasirinkimui, – papriekaištavo Lena. – Nenori, kad jis sėdėtų saugiai parietęs uodegą. Svajoji, kad išsiaiškintų, kas sabotavo Rytų Timoro operaciją.
– Po galais, Lena, tavo tiesa.
– Ir kaipgi judu priėmėte sprendimą? Metėte monetą, kad išsiaiškintumėte, kuris liks prižiūrėti invalidės?
