žmonių tiesiog stengiasi išgyventi.
– Žinoma… vogdami, apgaudinėdami ir užpuldinėdami kitus.
Reičelė pradėjo niršti.
– Šįryt ėjau į teismą ginti seno žmogaus, kuris nudžiovė kelis vienkartinius skutimosi peiliukus. Tikrai baisus kriminalas. Manyčiau, reikia uždaryti jį į kalėjimą ir išmesti kameros durų raktą.
– Vadinasi, galima vogti, svarbiausia, kad daiktai būtų nelabai brangūs?
– Jam reikia padėti, o ne sodinti į kalėjimą.
– Kaip ir tam niekšeliui, kurį išlaisvinai praėjusį mėnesį, nors jis terorizavo du senus krautuvininkus, nusiaubė jų krautuvėlę ir iš kasos pavogė varganus šešis šimtus dolerių?
Jai tai buvo nemalonus prisiminimas, tikrai. Bet įstatymas aiškus ir ne veltui sukurtas.
– Paklausyk, tada jūs patys viską sumovėte. Vyruką suėmęs pareigūnas neperskaitė jam teisių jo gimtąja kalba ir neparūpino vertėjo. Mano klientas angliškai mokėjo vos keletą žodžių. – Reičelė papurtė galvą, kol Aleksas dar nepradėjo karštai ginčytis. – Neturiu laiko diskutuoti su tavimi apie įstatymus. Noriu paklausti apie Nikolą Lebeką.
– Ką nori sužinoti? Juk skaitei raportą.
– Tu jį suėmei.
– Taip… o ką? Važiavau namo ir netyčia pastebėjau išdaužtą langą, viduje degė šviesa. Priėjęs arčiau pamačiau pro langą lipantį įsibrovėlį su pilnu krepšiu elektronikos prekių. Išvardijau jam jo teises ir atvežiau čia.
– O kaip kiti?
Gūžtelėjęs pečiais Aleksas užsivertė paskutinius Reičelės kavos gurkšnius.
– Daugiau nieko nebuvo, tik Lebekas.
– Liaukis, Aleksai, iš parduotuvės pavogta dvigubai daugiau, nei rasta mano kliento krepšyje.
– Man regis, jis turėjo pagalbininkų, tik tuo metu ten nieko daugiau nebuvo. O tavo klientas pasinaudojo teise nieko nesakyti. Be to, jo ankstesnių nusižengimų sąrašas gana ilgas.
– Jame tik vaikiški žaidimai.
Aleksas pašaipiai šyptelėjo.
– Aišku, kad vaikystėje jis tikrai nebuvo skautas.
– Vaikinas priklauso „Kobroms“.
– Turėjo jų striukę, – sutiko brolis. – Ir elgėsi atitinkamai.
– Jis tik išsigandęs vaikas.
Suurzgęs iš pasipiktinimo Aleksas nušveitė tuščią puodelį į šiukšlių dėžę.
– Jis jau ne vaikas, Reičele.
– Man nesvarbu, kiek jam metų, Aleksai. Šiuo metu jis išsigandęs vaikas, sėdintis už grotų ir mėginantis vaidinti kietą vyruką. Jo vietoje galėjai būti ir tu arba Michailas… o gal net Taša arba aš, jei ne tėtis ir mama.
– Po galais, Reičele!
– Tikrai, – užsispyrusi pakartojo ji. – Be šeimos, be sunkaus tėvų darbo ir pasiaukojimo bet kurį iš mūsų galėjo praryti gyvenimas gatvėje. Pats žinai.
Aleksas žinojo. Todėl ir tapo faru.
– Tačiau neprarijo. Svarbiausia pamatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio.
– Kartais žmonės neteisingai pasirenka todėl, kad niekas nepadeda jiems teisingai apsispręsti.
Jie būtų galėję valandų valandas ginčytis dėl daugybės teisingumo atspalvių, tačiau Aleksas turėjo grįžti prie darbo.
– Tu per daug minkštaširdė, Reičele, žiūrėk, kad nesuminkštėtų ir protelis. „Kobros“ – viena iš pavojingiausių gaujų. Nesugalvok, jog privalai rūpintis savo kliento gyvenimo sąlygomis.
Reičelė išsitiesė ir apsidžiaugė, kad brolis liko susikūprinęs prie stalo. Ji galėjo žiūrėti jam tiesiai į akis.
– Ar Lebekas turėjo ginklą?
Aleksas atsiduso.
– Ne.
– Ar priešinosi suimamas?
– Ne. Bet tai nekeičia to, ką jis ten darė ir kas toks yra.
– Galbūt to ir nekeičia, bet liudija, koks jis yra. Pirminis svarstymas numatytas antrą valandą.
– Žinau.
Ji vėl nusišypsojo ir pabučiavo jį.
– Pasimatysime teisme.
– Ei, Reičele! – Ji sustojo tarpduryje ir atsigręžė į brolį. – Gal nori šįvakar nueiti į kiną?
– Aišku, kad noriu. – Ji žengė dar du žingsnius, kai vėl kažkas pašaukė ją vardu, šįkart oficialiau:
– Panele Stanislaski!
Reičelė stabtelėjo, ranka atmetė plaukus ir pažvelgė per petį. Tai buvo pavargusių akių nesiskutęs vyras, į kurį ji kiek anksčiau atkreipė dėmesį. „Tokio sunku nepastebėti“, – pagalvojo Reičelė vyriškiui skubant prie jos. Jis buvo daugiau nei metro aštuoniasdešimties ūgio, dukslus megztinis karojo ant plačių pečių. Nutrinti džinsai atspurusiais atvartais, pabalę per sulenkimus, puikiai tiko prie ilgų kojų ir siaurų klubų.
Buvo sunku nepastebėti jo veide įsirėžusio pykčio. Jis tiesiog spinduliavo juo, susierzinimas švietė plieno spalvos akyse, giliai įstatytose šiurkščiame veide įdubusiais skruostais.
– Reičelė Stanislaski?
– Taip.
Jis čiupo ją už rankos ir pakratęs prisitraukė kelis žingsnius arčiau. „Atrodo liesas kaip nendrė, o ranką suspaudė it meškinas“, – pamanė Reičelė.
– Aš Zakarijus Maldūnas, – ištarė jis, tarsi tai viską paaiškintų.
Reičelė tik kilstelėjo antakį. Atrodė, kad vyriškis tuoj pradės spjaudytis ugnimi, o kai taip stipriai paspaudė ranką, jau neabejojo jo ketinimais. Tačiau Reičelę buvo nelengva įbauginti, ypač policijos teritorijoje.
– Ar galiu jums kuo nors padėti, pone Maldūnai?
– Tikiuosi, kad galite. – Jis persibraukė ranka susitaršiusių, tamsių kaip ir jos plaukų kupetą. Tada nusikeikė ir čiupęs už alkūnės nusitempė ją laiptais žemyn.
– Ko reikia, kad ištrauktume jį? Ir kodėl, po perkūnais, jis paskambino jums, o ne man? Kodėl, dėl Dievo meilės, leidote jam per naktį sėdėti kameroje? Kokia iš jūsų advokatė?
Reičelė
