dar šiek tiek pasėdėjo mėgaudamiesi nuo laužo sklindančia šiluma ir viskiu, maloniai kaitinančiu vidurius. Jų tingumą išblaškė vėl ta pati Mažoji Lu, kuriai atsiliepė visas choras kitų šunų.
Džabalis pašoko.
– Lojimas daug žadantis, vaikinai. Eime, pažiūrėsime, ką ten turime.
Henkas ištiesė ranką prie šautuvo, o Džonas užgesino ugnį.
– Gal tai pantera, tėti.
Kalnietiškas pumos pavadinimas jiems buvo gerai žinomas. Apimti nervinio drebulio sūnūs nusekė paskui tėvą.
Jie nubėgo aukštyn į kalną. Po penkių minučių Džabalio kojų raumenys ėmė degti nuo įtampos, bet jis nenorėjo parodyti nuovargio. Ši medžioklė žiemą bus paskutinė. Amžius darė tai, ko nesugebėjo padaryti žmona. Jis lėtino jį. Tačiau Džabalis vis vien atkakliai žingsniavo pirmyn, vengdamas parodyti silpnumą savo atžaloms. Ir tik tada, kai Henkas staiga sustojo, visi suvokė, kad šunų amsėjimas girdėti gerokai silpniau.
– Kas per velniava? – sumurmėjo Čarlis. – Kur jie nubėgo?
Džabalis stovėjo pakreipęs galvą į šoną, mėgindamas suvokti, kodėl pasikeitė garsas. Ūmai suprato.
– Jie sulindo po žeme! – sušuko jis. – Prisiekiu pragaro liepsnomis, vaikinai, šunys oloje.
– Tai tikrai pantera! – riktelėjo Henkas.
Džabalis nusišypsojo.
– Ką gi, tada nušaukime tą katę.
Jie ristele leidosi silpno, bet dar girdimo šunų gaujos skalijimo link.
Džonas pirmas išvydo angą.
– Čionai! – sušuko jis. Tėvas ir broliai suskubo prie jo, laikydami iškeltus žibintus ir parengtus šautuvus jie suėjo į vidų.
Šunys šmirinėjo aplinkui prikišę nosis prie žemės, naršė laikiną guolį, rausėsi blausiai apšviestame olos kampe. Nuo jų lojimo ir stūgavimo ankštoje oloje skaudėjo ausis.
– Kas per velniava? – sumurmėjo Džabalis, laikydamas aukštai iškeltą žibintą. – Čia ne gyvūno urvas.
Džonas griežtai riktelėjo šaukdamas savo šunis. Henkas ir Čarlis bemat pasekė jo pavyzdžiu. Triukšmas apslopo, virto tyliu amsėjimu ir unkščiojimu – to pakako, kad vyrai galėtų tarpusavyje susikalbėti.
– Žiūrėk, tėti, – pasakė Henkas rodydamas į drabužių krepšį. Nuostaba paženklino jo veidą, kai iš jo ištraukė moterišką suknelę. – Tebūnu aš prakeiktas. Moteriški drabužiai.
Džabalio veidas apsiniaukė, šautuvo vamzdžiu jis panaršė dėžučių krūvą, tada sužiuro į Mėlynąjį Senį ir Mažąją Lu, kurie kažką įnirtingai kapstė tamsioje olos kertėje.
– Ką, po velnių, tie šunys čia kapsto? – sumurmėjo jis. Džonas iškėlęs žibintą prisiartino prie šunų, bet nusikeikęs tuoj žengė žingsnį atgal.
– Čia kažkas užkasta! – riktelėjo jis stumdamas šunis šalin nuo duobės.
Jie visi susispietė tame kampe, iškėlę žibintus ir prožektorius. Čarlis atsiklaupė norėdamas geriau apžiūrėti, staiga žiaukčiodamas nusigręžė.
– Šūdas, – sumurmėjo jis stodamasis ant kojų. – Ten kažkoks kruvinas daiktas.
Džabalis juos praskyrė ir prisiartino prie duobės. Suraukė nosį nuo nemalonaus kvapo, bet skrandis laikėsi tvirtai.
– Čia nieko rimto, lyg ir viduriai ar panašiai, – pasakė jis. – Turbūt žmogus, kuris čia buvo apsistojęs, užkasė kokio nors sumedžioto padaro vidurius.
– Tas daiktas nepanašus į jokius man matytus vidurius, – paprieštaravo Džonas. – Dar čia yra kažkokie kruvini drabužiai, – pridūrė jis ir šautuvo vamzdžiu pakėlė kruvinus skudurus. – Velnias. Dar viena suknia. – Jis su pasibjaurėjimu įmetė suknelę atgal į duobę ir pasitraukė į šalį, užkliudydamas knygą, gulinčią ant medžio plokštės, kuri čia akivaizdžiai atstojo stalą. Dar po kelių akimirkų atsigręžė sustingusiu iš nuostabos veidu. – Tėti! Pažiūrėk.
Džabalis paėmė knygą ir perskaitęs priešlapyje įrašytą vardą numetė ją ant žemės.
– Fensė Džoslin.
Jis nusispjovė, tarytum vien paminėjęs vardą būtų užliejęs nuodų sau ant liežuvio.
Henkas ir Čarlis nusikeikė, o Džonas tylėjo.
– Tai štai kur ji buvo pasislėpusi, – sumurmėjo Džabalis.
– Žinai, tėti, aš neįsivaizduoju, kad čia galėtų gyventi moteris, – pagaliau prabilo Džonas, slogių jausmų prisodrintai akimirkai mėgindamas suteikti šiek tiek blaivumo.
– O kur, velniai griebtų, ji dar galėjo slėptis, jei ne čia? – paklausė Džabalis. – Frenko namų nebėra. Sudeginti iki pamatų… gal pamiršai?
Džonas nusuko žvilgsnį. Giminių vaidai jau kurį laiką buvo tapę nesantaikos obuoliu tarp tėvo ir sūnaus. Džonas liko ištikimas savo kraujo giminei, tačiau laikėsi nuomonės, kad kruviną neapykantą reikia palikti tolimai praeičiai, o ne dvidešimtajam amžiui.
– Na, kad ir kur ji dabar būtų, ne mūsų reikalas, – pareiškė Džonas. – Eime iš čia.
Džabalis atsigręžė į sūnų, tą akimirką visa jo širdyje liepsnojanti neapykanta nukrypo į Džono veidą.
– Ką tu turi omenyje sakydamas „ne mūsų reikalas“?
Džonas neketino nusileisti.
– Tai, ką pasakiau. Viskas baigta, tėti. Kas buvo, pražuvo. Teeinie ji kur nori.
Džabaliui nespėjus atsakyti, įsiterpė Čarlis:
– Tegu mane perkūnas trenkia. Pažiūrėkite čia.
Vyrai sužiuro į jį. Čarlis laikė pakėlęs kūdikio antklodėlę ir naujagimio marškinėlius.
Džabalis nusikeikė ir dar kartą nusispjovė. Balsas drebėjo, jis išlupo vaikiškus daiktus Čarliui iš rankų ir numetęs juos ant žemės ėmė trypti kojomis.
– Matai?! – subaubė jis, pirštu rodydamas į Džoną. – Štai kas atsitinka, kai palieki juos ramybėje. Moterys kaip tik pačios blogiausios. Kai tik jau pradedi galvoti atsikratęs tų parazitų, jos ima ir atsiveda naują vadą. – Jis stvėrė Henko surastą suknią ir prasispraudęs pro sūnus nužingsniavo prie olos angos. – Nagi, paskui mane! – suriko. – Pasiimkite savo šunis!
Džonas išblyško.
– Tėti! Ką tu darai?
Džabalis
