ginkluoti sargybiniai nuvijo ją nuo rūmų vartų. Niekas negalėjo žinoti, kur ji patraukė įsėdusi į taksi.
– Turėtumėte būti labai svarbi kunigaikščiui Di Montefalkui, jei jis pats siunčia automobilį. Paskubėkite! Neturėtumėte versti vairuotojo laukti.
– Išeisiu, kai tik susiruošiu. Ačiū.
Nebent vienas iš sargybinių bus sekęs paskui taksi, – spėliojo Elė. Bet dabar tai jau nebesvarbu. Netrukus ji pagaliau susitiks su vyru, kurio pamatyti skrido tūkstančius mylių. Po tuščių bandymų susisiekti su juo telefonu iš Romos, prieš sėdant į traukinį, ir visiškos nesėkmės prie rūmų vartų ji buvo kone praradusi viltį.
Elė uždarė duris ir susirado lagaminą. Po kelių minučių ji jau stovėjo apsirengusi švariais džinsais ir žalia kartūnine palaidinuke. Kažin, ar pusę dviejų nakties derėjo vilkėti atsivežtu kostiumėliu?
Apsiavusi sportiniais bateliais ji dar įsimetė keletą daiktų į rankinę, o prieš išeidama ant tualetinio staliuko padėjo du šimtus dolerių. Elė dar kartelį apsižvalgė, ar nieko nebus pamiršusi, ir išėjusi į prieškambarį prisiartino prie laukiančios moters.
– Atsiprašau, kad dėl manęs buvote pažadinta tokį vėlyvą metą. Jūs buvote tokia maloni, kad priglaudėte mane. Ant tualetinio staliuko jums ir jūsų broliui palikau pinigų. Dar kartą už viską ačiū, taip pat už gardų maistą ir kad galėjau nusiprausti. Prašau padėkoti ir savo broliui. Nežinau, ką be jūsų būčiau dariusi.
Moteris nekantriai linktelėjo.
– Perduosiu. Dabar turite eiti!
Ji atidarė duris į senovinę siaurą gatvelę. Moters namas buvo vienas iš nedaugelio, stovinčių palei gatvę. Tačiau tamsoje Elė galėjo įžiūrėti tik švytintį juodą sedaną, stovintį prie durų. Iš prieškambario sklindanti šviesa krito tiesiai ant Montefalkų emblemos – auksinio sakalo.
Elei peržengus slenkstį, nuo namus jungiančios akmeninės tvoros pasirodė vyras. Jis vilkėjo juodai, kaip ir ginkluota rūmų apsauga.
Elė buvo tik penkių pėdų ir penkių colių ūgio, tad iš karto pastebėjo aukštą vyrą. Jis buvo tvirtai sudėtas, juodais lyg naktis plaukais. Elegantiškos manieros ir vanagiški veido bruožai išskyrė jį iš daugelio jos šiandien matytų italų vyrų. Per moters kūną nusirito įspėjantys apie grėsmę šiurpuliukai.
Stulbinamai mikliai, vienu rankos judesiu jis paėmė iš jos rankinuką ir lagaminą.
– Grąžinkite! – suriko ji.
Elė mėgino išplėšti iš jo rankų lagaminą. Bet ji nebuvo lygiavertė priešininkė. Vyras įdėjo jos daiktus į bagažinę.
Prieš atidarydamas užpakalines dureles, jis mestelėjo pašaipų žvilgsnį. Įlipusi į automobilį Elė netruko įsitikinti, kad plačiapetis vyriškis tikrai stiprus. Jo ir taip rusva oda buvo tamsiai nurudinta saulės. Vyras buvo nepaprastai patrauklus. Prieš įsitaisant ant užpakalinės sėdynės, Elės galvoje sukosi žodžiai nuostabus ir nuožmus.
Staiga ji suvokė, jog elgiasi lyg pamišėlė – juk leidosi, kad visiškai nepažįstamas žmogus ištrauktų ją iš vienintelio saugaus prieglobsčio. Be taksi vairuotojo ir jo sesers, Elė daugiau nieko nepažinojo šioje šalyje.
Blogiausia, kad traukinyje ji pametė savo mobilųjį telefoną. Greičiausiai kažkas jį nugvelbė. Taigi dabar negalėjo paskambinti ir paprašyti pagalbos.
Nuojauta, kad jai prisireiks telefono, tik dar labiau sustiprėjo, kai įsitaisęs prie vairo vyras užrakino visas automobilio dureles. Tada įjungė variklį ir nurūko tuščia gatvele link pagrindinio kelio. Kai jie pervažiavo tris kvartalus, Elė suvokė papuolusi į bėdą.
Užuot važiavęs į kalną, vairuotojas lėkė žemutinėmis miestelio gatvėmis. Atrodė, kad jis tiksliai žino, kur ją veža. Bet tikrai ne į geltonus kunigaikščio rūmus, stūksančius ant stačios uolos.
Elei reikėjo pasikliauti nuojauta ir palaukti iki ryto, o ne palikti senosios moters namus tokią vėlyvą valandą.
– Šis kelias neveda į rūmus, – pasilenkusi į priekį kuo ramiau tarė Elė. – Prašau parvežti mane atgal į tos moters namus.
Paslaptingasis vyras nekreipė į ją dėmesio ir važiavo toliau. Jie įsuko į dar vieną siaurą gatvelę už savivaldybės pastatų.
– Kur jūs mane vežate?
– Viskam savo laikas, sinjora, – ištarė jis nepriekaištinga anglų kalba su nežymiu akcentu.
Automobilis sustojo priešais plienines duris. Pastato pirmajame aukšte degė šviesa. Nespėjus Elei atsitokėti, vyras apėjo aplink automobilį ir atidarė dureles.
– Tik po jūsų, sinjora.
Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą, parodydama, kad atsisako pasijudinti iš vietos.
– Kur jūs mane atvežėte?
Jo tankių blakstienų aprėmintos akys sužaižaravo.
– Į Montefalko policijos nuovadą.
Policijos?
– Aš nieko nesuprantu.
– Šį vakarą jūs norėjote pasikalbėti su kunigaikščiu Di Montefalku. Ar ne taip?
– Taip. O gal aš neturėjau teisės?
– Tarkime, kad jis nedalija interviu.
– Man ir nereikia interviu. Aš atskridau iš toli, norėdama pasikalbėti su juo asmeniškai.
Vyras sujudėjo. Moteris negalėjo nepastebėti jo raumeningų rankų ir krūtinės.
– Kiekvienas, norintis su juo susisiekti, pirmiausia turi susitikti su manimi.
Dabar aišku, kodėl jai nepavyko pasikalbėti telefonu ar praslysti pro ginkluotą sargybą.
Elė negalėjo liautis tyrinėjusi gražių vyriškų bruožų. Jo akys buvo skvarbios, antakiai – juodi kaip smala. Jai dar neteko matyti tokio įspūdingo veido.
– Ar jūs, policijos pareigūnas, einate dar ir jo asmens sargybinio pareigas?
Grėsminga vyro šypsena sumišo su pašaipa.
– Galima ir taip pasakyti.
ANTRAS SKYRIUS
Elės nugara nusirito keisti virpuliukai.
– Kaip sužinojote, kur mane rasti?
– Sargybiniai užsirašė jūsų taksi numerį. Vienas skambutis vairuotojui ir sužinojau viską, ko norėjau.
Vieni juokai.
– Aš pasakiau rūmų sargybiniams, kas esu. Jie net nemėgino man padėti.
Jo lūpos persikreipė.
– Kiekviena
