didingą castello2 su ūkiu, kuriame įrengė šiuolaikišką žirgyną ir maniežą. Tuo metu jis tvarkė netoliese esantį apleistą hipodromą, kuriame, dabar vadinamame Korečio vardu, kasmet vyksta tarptautinės Korečio taurės lenktynės.
Kartą Džijus užklupo ją spoksant ir jai buvo taip gėda, kad raudonis neišnyko visą savaitę. Iš galvos niekaip neišėjo tai, kaip ilgai Džijus žvelgė jai į akis ir neskubiai nusišypsojo, tarytum tarp jų būtų įvykę kažkas neteisėto ir slapto. Kažkas, kas ją baugino ir jaudino.
Džijaus veidas gražus, lūpos išraiškingos. Aukšti skruostikauliai ir ryški tiesi nosis. Tvirtas smakras. Bet visą grožį temdė jo elgesys. Jį tarytum jėgos laukas supo tamsus niūrumas.
Džijus kilstelėjęs ranką parodė jai į plaukus ir tarė:
– Ten kažkas yra… va ten.
Žodžiai sudaužė prisiminimus ir grąžino ją į dabartį. Jis rodė virš dešinės ausies, Valentina kilstelėjo ranką, pajuto kažką drėgno ir lipnaus ir nuleidusi delną išvydo gumulą tirštų oranžinių lašišų ikrų.
Paskui jai pasirodė, kad sodrus jo baritonas privertė galvoje garsiai ir aiškiai suskambėti varpus. Džijus atrodė nutrūktgalviškai, nes toks ir buvo, o toks elgesys lėmė jos brolio žūtį. Kelias pastarąsias akimirkas Valentina saugojo save nuo minties, kad jis čia, priešais ją, bet tos apsaugos nebeliko.
Ji prisiminė. O kartu su suvokimu užplūdo skausmas. Prisiminimai. Vienišas kapas kapinėse. Septyneri metai skausmo, kuris, regis, nedingdavo, tik šiek tiek prislopdavo, kol užklupdavo ją nepasirengusią, ir žaizda vėl atsiverdavo. Visai kaip dabar.
Kaip jis drįso stovėti ir kalbėti su ja taip, lyg nieko nebūtų nutikę? Lyg mandagumas paslėptų bjaurią praeitį. Valentinos viduje sujudo pyktis ir daug tamsesnis jausmas. Savita kaltė, kad akimirką ji prisiminė kitus laikus. Pasibjaurėjusi savimi ji išpuolė iš kambario ir priartėjo prie Džijaus. Sugniaužė ranką, kurioje laikė kadaise tobulo sumuštinio likučius, ir pažvelgė į jį, dėmesį sutelkdama į liepsnojantį, deginantį, sielvarto sukeltą pyktį, o ne į kur kas pavojingesnį pojūtį, kilusį pilve suvokus, koks jis aukštas.
– Traukis man iš kelio, Koreti.
Džijus vos pastebimai krūptelėjo, tarytum ji būtų trenkusi. Jis ryškiai prisiminė, kaip jautėsi tą dieną, kai Valentina smogė jam į krūtinę. Nesibaidė to prisiminimo. Kelias sekundes, kai ji atrodė priblokšta, o ne pikta, jis manė, kad galbūt bėgant laikui Valentina sušvelnėjo. Bet paskui nusišaipė iš savęs – skausmas, netekus Marijaus, buvo toks pat stiprus kaip tą naktį, kai jis mirė. Be to, seniai praėjo tą smūgį susilpninęs šokas. Dabar teliko draskanti, niekada nedingstanti kaltė.
Valentina žvelgė auksinėmis besispjaudančiomis akimis. Ji neapkentė jo. Tas jausmas įsirėžęs į kiekvieną įsitempusią jos kūno liniją.
Valentina iškošė pro dantis:
– Sakiau, traukis man iš kelio, Koreti.
ANTRAS SKYRIUS
Džijus atsitraukė ir įsitempęs tarė:
– Netrukdau tau praeiti, Valentina.
Tačiau Valentina nepajudėjo. Ji net tirtėjo iš pykčio. Tas jausmas rodėsi apčiuopiamas.
– Privalai išeiti. Nešdintis iš čia.
Džijaus nugara pakilo plykstelėjęs pyktis, nors širsti jis neturėjo teisės. Jis suspaudė lūpas.
– Tai mano pusbrolio vestuvės, tad manau turįs teisę pasilikti. – Neužsiminė jau ketinęs išeiti.
– Vestuvės atšauktos, nejau negirdėjai? – jausdama pasitenkinimą ištarė Valentina.
Kažkas, ko Džijus nesuprato, vertė jį užsispirti ir neatlyžti.
– Pokylis vis dar vyksta, nejau negirdėjai?
Jis išvydo, kaip išblyško Valentinos veidas, ir instinktyviai ištiesė ranką, kad ją paliestų, bet ji neslėpdama pasibjaurėjimo atsitraukė.
– Neliesk manęs. Taip, žinau, kad pokylis vyksta, tiksliau, pusė pokylio, kurį, anot tavo tetos, turiu aptarnauti negaudama už tai nė euro atlygio. Visa tavo šeima apnuodyta iki pat šerdies, Koreti.
Džijus norėjo tarti: Liaukis mane taip vadinusi, – bet tik susiraukė ir paklausė:
– Ką nori tuo pasakyti? Ji tau nemoka?
– Ne, – išrėžė Valentina niršdama, kad išplepėjo ir kad apskritai vis dar kalbasi su Džakomu Korečiu.
– Bet tai absurdiška, tau vis tiek turi sumokėti.
Valentina kandžiai nusijuokė ir prisivertė pažvelgti į Džijų.
– Taip, gali vadinti mane senamadiška, bet už suteiktas paslaugas priimta mokėti. Tačiau tavo teta, regis, mano, kad taip nepalankiai susiklosčius įvykiams, dingo pareiga atsilyginti.
– Beprotybė… – Džijus perbraukė ranka plaukus, pilve įsižiebė liepsna. Jis žinojo ieškojęs ko nors, bet ko, kas padėtų Valentinai. Pyktis dėl žiauraus ir chuliganiško tetos elgesio tapo labai lengvu taikiniu.
Jis žengė atgal į pagrindinę salę ir paskui save išgirdo žodžius:
– Palauk! Kur manaisi einąs?
Džijus atsisuko. Kai išvydo vos už kelių pėdų stovinčią Valentiną su žvilgančių švelnių plaukų sruoga, užkritusia ant įkaitusio skruosto, pilve kažkas užsiliepsnojo. Jis vėl apstulbo, kad ši moteris čia, ir pakerėtas akimirką viską pamiršo.
Rodėsi, kad jis gyveno rūke ir staiga buvo įmestas į ledinio vandens baseiną. Viskas buvo ryšku ir veriamai aišku, o grupė greta tikrino garsą taip šaižiai, kad jam kone skaudėjo.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
