le>Tai priklauso jam. Viskas jo. Na, beveik, nes rytoj jis susitaręs pasirašyti dokumentus, perduosiančius Korečių viešbučio Palerme nuosavybę iš Korečių įmonių grupės į Tarptautinės Korečio įmonės rankas. Andželas Koretis ironiškai pakreipė lūpas. Iš vieno Korečio kitam. Arba ne.
Jis lėtai žingsniavo viešbučio vestibiuliu, stebėdamas, kaip patarnautojai jį išvydę išplečia akis ir dėmesingai pasitempia. Vidutinio amžiaus moteris prie registratūros stalo budriai jį nužvelgė, nusiteikusi, jei prireiks, pulti padėti. Viešbučio darbuotojams jo oficialiai nepristatė, bet Andželas neabejojo – visi jį pažįsta. Jis kone savaitę vaikščiojo į Korečių biurą, tardamasis dėl susitikimų su pagrindiniais akcininkais, kuriems neliko nieko kito, tik atiduoti pagrindinio viešbučio valdymą, atsižvelgiant į tai, kad generalinis direktorius dingo, o Andželui priklausė kontrolinis akcijų paketas.
Galiausiai viskas buvo neįtikėtinai paprasta. Leisk Korečiams kurį laiką kapanotis vieniems ir jie patys žlugs. Kitaip tiesiog negali būti.
– Pone? Sinjore… Koreti?
Registratorė pagaliau prie jo priėjo, kaukšėdama marmurinėmis erdvaus vestibiulio grindimis. Andželas pastebėjo, kaip ji užsikirto kreipdamasi į jį, nes čia ir visoje Sicilijoje Korečius pažinojo kiekvienas. Tai pati galingiausia ir skandalingiausia šeima pietų Italijoje. Bet jis jai nepriklauso.
Nors ir yra Koretis.
Užliejus pažįstamam beprasmiškam įsiūčiui, jis pajuto, kaip veide atsirado rūškana. Jis vienas Korečių, bet jo niekada nepripažino – ir nepripažins – nors tiesą apie jo kilmę žino visi. Net žmonės kaime, kuriame jis užaugo, nuo pat tada, kai Andželas tebuvo mažas, nieko apie save nesuprantantis berniukas, žinojo, kad jis – Karlo Korečio pavainikis ir dėl to jo gyvenimas virto pragaru.
Jis atsisuko į registratorę, priversdamas lūpų kampučius kilstelėti.
– Taip?
– Ar galiu kuo nors padėti? – paklausė ji. Jos akyse jis išvydo būgštavimą, baimę, kad jis atėjo čia daryti perversmų. Iš dalies Andželas norėjo būtent taip ir pasielgti. Visi čia dirbantieji ištikimi šeimai, kurią jis niekino ir troško sužlugdyti. Kodėl jam jų visų neatleidus ir neįdarbinus saviškių?
– Ne, ačiū, Natalija. – Jis žvilgtelėjo į kuklų sidabruotą ženklelį su jos vardu ir į sunerimusį žvilgsnį atsakė blausia šypsena. – Eisiu į savo kambarį.
Šiai nakčiai jis užsisakė numerį viršutiniame aukšte, ketindamas pasimėgauti nakvyne geriausiame, didžiausiam jo priešui priklausančiame viešbučio kambaryje. Kambaryje, kuris, jo žiniomis, kone išskirtinėmis teisėmis rezervuotas Matėjui Korečiui, tačiau, nuo pat neįvykusių Korečio ir Batalijos vestuvių, Matėjus tarsi skradžiai žemę prasmego. Net galėdamas jis nesinaudotų numeriu, o nuo rytdienos ir negalės.
Joks kitas Koretis, išskyrus jį patį, daugiau niekada nė nebandys apsistoti šiame viešbutyje.
– Suprantama, sinjore Koreti.
Šįkart jo pavardę ji ištarė tvirčiau, bet tai buvo tuščia pergalė. Jis visada buvo Koretis, reiškė teisę taip vadintis, nors vyras, tapęs jo tėvu, niekada to nepripažino. Vadindamasis šia pavarde, jis užsidirbo daugiau mėlynių po akimis ir sukruvintų nosių, nei norėjo prisiminti. Pavardė jo, po velnių, jis jos nusipelno.
Jis visko nusipelno.
Paskutinį kartą šaltai nusišypsojęs registratorei, Andželas pasisuko žvilgančių liftų link ir spustelėjo viršutinio aukšto mygtuką. Beveik vidurnaktis, vestibiulyje tuščia, išskyrus kelis darbuotojus. Gatvės greta vienos triukšmingiausių Palermo aikščių taip pat ištuštėjo – eidamas iš laikino biuro, esančio už kelių kvartalų, Andželas nieko nesutiko.
Kildamas į viršutinį viešbučio aukštą ir regėdamas žibančią miesto ir uosto panoramą, Andželas žinojo esąs pernelyg įsitempęs ir neramus, kad miegotų. Miegoti geriausiu atveju būdavo sunku. Jis dažnai nusnūsdavo vos po dvi tris valandas per naktį ir tai ne visada iš eilės. Likusį laiką dirbdavo arba mankštindavosi – darydavo bet ką, kad tik kūnas ir smegenys judėtų.
Durys atsivėrė tiesiai į numerį, užimantį visą viršutinį aukštą. Andželas žengė vidun ir prisimerkęs nužvelgė prabangą: marmurines grindis, krištolinį sietyną, brangius antikvarinius daiktus ir meno kūrinius. Šviesos buvo prigesintos, pagrindiniame miegamajame jis pastebėjo karališko dydžio lovą, kurios atklota tamsiai mėlyna šilkinė lovatiesė atidengė apačioje esančias prabangias paklodes.
Jis numetė kortelę ant staliuko šone, atlaisvino kaklaraištį ir nusivilko švarką. Pajuto galvos skausmo užuomazgas – tvinksniai smilkiniuose bylojo, kad netrukus prasidės migrena. Migrena ir nemiga – tik dalis kainos, kurią tenka sumokėti už sunkų darbą ir pasiekimus, o jis mokėdavo noriai. Už tai, kur ir kas šiuo metu yra, jis sumokėtų dar tiek pat. Lydimas sėkmės, galingas, galįs pakenkti išpuikusiems Korečiams.
Jis perėjo numerį, pro kurio langus per visą sieną atsivėrė žibančios miesto šviesos. Svetainės erdvė buvo elegantiška, nors jo skoniui pernelyg nuobodi, su įmantriomis kėdėmis ir staliukais, keliomis kvailai atrodančiomis vazomis. Pirmiausia renovuos visą viešbutį, nusprendė jis, imdamas vynuogę iš šviežių vaisių vazos, pastatytos ant kavos staliuko – dar vieno įmantraus baldo su kraštuose dekoruotais rievėtais paauksuotais lapais. Atnaujins viešbutį, padarys jį šiuolaikišką. Per ilgai čia kliaunamasi nudriskusia Korečių pavarde ir išblukusia elegancija.
Negalėdamas nurimti ir jausdamas tvinksinčią galvą, jis toliau vaikštinėjo po numerį – žinojo neužmigsiąs, tačiau nenorėjo imtis darbo. Juk tai jo pergalės išvakarės. Reikėtų švęsti.
Deja, šiame mieste jis neturėjo su kuo švęsti. Per tuos aštuoniolika metų, kol vadino Siciliją namais, draugų jis nesusirado – tik priešų.
Vieną draugą turėjai.
Mintis, netikėta ir šilta, įsmuko į galvą ir jis liovėsi neramiai žingsniavęs svetainėje.
Liusija. Jis stengėsi apie ją negalvoti, nes mintys sukeldavo prisiminimus, o prisiminimai versdavo svarstyti. Svajoti. Apgailestauti.
O jis dėl nieko neapgailestaudavo. Neapgailestaus ir dėl vienos nakties, kurią praleido jos glėbyje, paniręs taip giliai į ją, kad kone pamiršo, kas esąs.
Kelias palaimingas valandas Liusija Anturi, kaimynų duktė, kurią jis tai atstumdavo, tai lepindavo prielankumu, stulbinamomis mėlynomis, širdį atspindinčiomis akimis privertė pamiršti nuolat jį kamavusį pyktį, skausmą ir tuštumą.
Paskui jis paspruko jai dar miegant ir grįžo į gyvenimą Niujorke, vėl tapo ryžtingu, tvirtu ir piktu vyru, kokiu visada buvo, nes, po velnių, nenorėjo pamiršti.
Net vieną naktį.
Dar labiau nenustygdamas vietoje ir jausdamas viduje kylantį pažįstamą pyktį, Andželas atsisagstė marškinius. Neskubėdamas nusimaudys po karštu dušu. Kartais tai numalšindavo galvos skausmą, be to, vis turės ką veikti.
Jis jau vilkosi marškinius, kai įėjęs į miegamąjį sustojo kaip įbestas. Šalia lovos stovėjo kibirėlis ledukų su šampano buteliu… ir moteris.
Išvydusi priešais save pusnuogį vyrą, Liusija sustingo ir prispaudė prie besidaužančios širdies tris ką tik išskalbtus rankšluosčius.
Andželas.
Ji visada žinojo, kad kada nors vėl jį susitiks ir vydavo absurdiškas romantiškas fantazijas apie tai, kaip tai įvyks. Tai buvo kvailos mergaitiškos svajonės. Tačiau
