kurioje buvo seifas. Pastūmė slankiojamą medinę uždangą ir suirzęs ėmė sukioti ratuką. Dešinėn, kairėn, dešinėn. Teisingai surinkus kodą, durys atsidarė.
– Frenke, – sušnypštė kažkoks balsas. – Greičiau.
Markosas sustingo ir iš visų jėgų stengėsi nustatyti, iš kur tiksliai tas balsas sklido. Neįprastai silpnas, lyg kokio nematomo žmogaus.
– Frenke, – prabilo ir vėl, šįsyk kiek garsiau.
– Nutilk, – sušnabždėjo įsibrovėlė. – Stengiuosi.
Ak, štai kas, – radijas. Moteris naudojosi radijo imtuvu, kad galėtų bendrauti su kažkuo, buvusiu ne šiame kambaryje. Keistas ir gana nemokšiškas triukas įgudusiam plėšikui. Dar vienas šios neaiškios situacijos motyvas, kurį reikia turėti omenyje.
– Pasitrauk nuo seifo, – įsakė, o pistoletas suspindėjo, kai ji mosuodama ginklu davė ženklą Markosui judintis. – Ir rankas laikyk taip, kad aš jas matyčiau.
Kilstelėjęs rankas, Navara lėtai atsitraukė. Įsibrovėlė palaukė, kol Markosas priartėjo prie kitos sienos, ir tik tada pajudėjo. Įjungė žibintuvėlį. Nužvelgė tai, kas buvo seife, tuomet atsigręžė į jį.
– Brangakmenio čia nėra, – pasakė negalėdama patikėti. – Kur jis?
Markosui jos kone pagailo. Nelabai, tik truputį.
– Ten yra kalnas kitų papuošalų. Pasiimk juos vietoj to vieno.
Jos balsas sudrebėjo.
– El Corazón del Diablo. Kur jis?
– Jo čia nėra, – pakartojo Markosas.
– Tai neįmanoma. Mane užtikrino, – ginklas vėl buvo nukreiptas į vyrą, o moters balsas kupinas ryžto. – Kur tu jį paslėpei?
– Mesk tai iš galvos, Frenke, – meiliai tarė jis, pabrėždamas vardą, kuriuo į moterį kreipėsi tasai balsas. Ją užtikrino? Kas gi? – Tau nepavyko. Čiupk tai, kas yra seife, ir nešdinkis.
– Ne tu čia diktuoji taisykles, Navara. Neaiškinsi, ką turiu daryti. Daugiau niekada, – paskutiniuosius žodžius ji ištarė taip tyliai, jog Markosas nebuvo tikras, ar gerai išgirdo. Daugiau niekada?
– Kas tu? – paklausė, o pyktis degino jį tarytum tikrų tikriausia liepsna.
Prieš jai atsakant arba, kas buvo labiausiai tikėtina, įsakant Markosui užsičiaupti, jis palietė ir spustelėjo šviesos jungiklį.
– Šunsnukis! – suriko ji prisimerkdama nuo kambarį užliejusios šviesos. Įsibrovėlė tebelaikė ryžtingai į Markosą nukreiptą pistoletą.
Jam nė motais. Frenkė buvo patraukli, ir Markosas niekada anksčiau nebuvo jos matęs. Saulės išblukinti plaukai susukti į standų kuodą pakaušyje, o kuodo storis liudijo, jog garbanos vešlios. Oda blyški, lengvo auksinio atspalvio. Akys, spoksojusios į Markosą, buvo tamsios, o žvilgsnis – aštrus. Frenkė vilkėjo juodą darbininko kostiumą, vienu dydžiu per mažą, tad nemenki iškilumai buvo glaudžiai aptempti.
Atrodė įniršusi ir ryžtinga, tačiau tada prikando putlią apatinę lūpą ir Navara išsyk sumojo, ką tai reiškia: Frenkė nebuvo geležinė. Vos tik ji atskleidė savo silpnąją vietą, Markosą užliejo aistra.
Dίos, dabar tikrai ne pats tinkamiausias metas žavėtis moterimi. Ypač ta, kurios rankose buvo pistoletas, nukreiptas tiesiai jam į širdį. Markosas užgniaužė gaivališką instinktą ir stengėsi įsiminti kiekvieną Frenkės bruožą. Ji gali pabėgti, o jis galbūt liks gyvas, tad reikėjo įsidėmėti šios moters išvaizdą.
Moteris tai ar vyras, stipri ar silpna ši žmogysta, Markosas Navara ją pričiups. Jis iškas ją iš po žemių ir privers sumokėti už tai, kad pamanė galinti paveržti paveldėtą brangenybę.
– Kas tu tokia, Frenke, ir kodėl tau reikia mano papuošalo?
Ji trumpam išplėtė akis, paskui vėl prisimerkė. Pistoletas rankose sudrebėjo. Keista, juk vos prieš kelias akimirkas ji viską kontroliavo.
– Tikrai nežinai, ar ne? – nusijuokė ji dusliai. – Dievaži, aišku, kad nežinai. Nes esi savanaudis, Markosai Navara. Savanaudis ir žiaurus.
Jam ramybės nedavė kažkokie neaiškūs prisiminimai. Markosas, negalėdamas to pakęsti, nuvijo juos šalin. Nebuvo laiko gilintis. Dabar svarbiausia įsidėmėti šią moterį, o galbūt netgi nuginkluoti bei pagrobti, iki kol ji spės pasprukti.
– El Corazón del Diablo yra mano. Tu jo šiąnakt iš manęs nepavogsi, todėl arba pasiimk tai, kas yra seife ir dink iš čia, arba nušauk mane, ir viskas bus baigta.
– Norėčiau, – pagrasino moteris apimta įtūžio. – Patikėk, norėčiau. Tačiau man reikia papuošalo, Navara. Vienaip ar kitaip, tu jį man atiduosi.
Frančeska nurijo apmaudo kartėlį. Kai jis įjungė šviesą, ji pamanė, jog prasmegs skradžiai žemę. Jei Markosas būtų pažvelgęs į ją gailesčio kupinomis akimis arba liūdnai papurtęs galvą, Frančeska būtų subyrėjusi lyg kortų namelis. Valia ir pasiryžimas būtų išgaravę kaip ankstyvo rytmečio rūkas, ji būtų tapusi silpna ir pažeidžiama.
Tačiau Markosas jos neatpažino, jo kūnas neįsitempė – jokio ženklo, kad turėtų bent menkiausią nuovoką, kas stovi priešais jį.
Buvo skaudu. Pragariškai skaudu – jis neatpažino jos. Juk Frančeska jam pirmajam buvo pasirengusi atiduoti El Corazón del Diablo. Meilė susuka protą, tad ji Navarai padovanojo ne tik savo širdį, bet ir brangakmenį.
Tai, kas įvyko vėliau, daugelio, išskyrus lengvatikius, visiškai nenustebino. Papuošalą jis pasiliko, o jos meilę paniekino. Atstūmė Frančeską. Tiesą ji suprato per vėlai. Markosas apgaule išviliojo deimantą, negana to, privertė merginą patikėti, jog ji rūpi jam.
Velnio širdis buvo taikliai pavadinta. Frančeska atidavė papuošalą pačiam velniui ir už tai jai teko sumokėti didžiule širdgėla.
O dabar jis stovėjo štai čia – dailus, išdidus, vilkėjo pagal užsakymą pasiūtą smokingą ir niekinamai žvelgė į Frančeską lyg į kokią blakę. Klastinga moters širdis pašėlusiai daužėsi.
Po galais, jis vis dar žavus. Aukštas, plačiapetis, įspūdingas kaip filmo žvaigždė. Turėjo šviesų randą, kuris vingiavo nuo lūpų kampučio, ji pamanė, jog tai po kadaise įvykusios avarijos likusi žymė. Tačiau vyriškam žavesiui tai nepakenkė, priešingai, Markosas su randu atrodė tik dar stipresnis. Jis buvo tipiškas išvaizdus lotynų amerikietis – štai kodėl moterys pačios puldavo jam prie kojų.
Visai kaip Frančeska. Idiotė.
Jos gyvenimas sugriuvo tada, kai ji leidosi paviliojama saldžių Markoso melagysčių ir jo geidulingo kūno. Mergina buvo tikra: jei duos Navarai tai, ko jis trokšta, jųdviejų laukia bendra ateitis. Tikra kvailė. Kaip šitoks vyras galėtų apskritai atkreipti dėmesį į putlią, drovią, neišvaizdžią mergiotę?
Tai
