neatsiliepiu. – Žemame Džošo balse aiškiai trūko susidomėjimo jos apsilankymo priežastimi. – Nesusimąstei kodėl?
To klausdamas jis paėmė juodas medvilnines trumpikes ir nusirišo nuo klubų rankšluostį, Amanda vos spėjo nusigręžti.
Dabar stovėjo atsukusi jam nugarą, liepsnojančiais skruostais.
– Tu užsispyręs.
– Tiesą sakant, tik stengiausi, kad viskas būtų aišku. Nenoriu fotografuotis kalendoriui, tad nėra prasmės švaistyti nei mano, nei tavo laiko.
– Bet man tavęs reikia.
Amanda juto, kaip jis sustingo tai išgirdęs, ir panoro nusikąsti liežuvį. Tačiau nenusikando, o paprastai paklausė:
– Ar padoriai atrodai?
Džošas nusijuokė.
– Jokiu būdu.
– Turiu omenyje… – Jai kilo noras suurgzti, paklausti Džošo, kodėl visą laiką iš jos šaiposi ir yra toks nesukalbamas. Tačiau laiku suprato, kad taip nepalenks jo savo pusėn, todėl tik įkvėpė ir tiesiai paklausė: – Ar apsimovei kelnes?
– Aha.
Amanda atsisukusi pamatė, kad tai ne visai tiesa. Džošas buvo tik su trumpikėmis ir marškinėliais, nieko daugiau nevilkėjo. Tačiau sėdėdamas ant suoliuko, šalimais pasidėjęs džinsus, jis atrodė vyriškesnis nei koks kitas jos pažįstamas vyras. Dideliais delnais iš abiejų pusių buvo įsikibęs į nublukusį medinį suolą, sėdėjo atsainiai praskėtęs tvirtas šlaunis ir žvelgė tiesiai į ją.
Amanda nejučia įsispoksojo į trumpikių švelniai gaubiamą iškilumą, visišką priešingybę jo tvirtam lieknam kūnui.
– Gal man jas vėl nusimauti?
Amanda staigiai pakėlė akis, pažvelgė jam į veidą ir kvailai paklausė:
– Ką?
– Trumpikes. – Džošo balsas buvo šilkinis, o žodžiai ir jų reikšmė kaitino. – Galiu nusimauti, jeigu nori įdėmiau apžiūrėti.
Stengdamasi nuslėpti, kaip nepatogiai pasijuto pričiupta, Amanda nusijuokė, tačiau Džošas išliko rimtas. Ar jis tikrai toks ištvirkęs, taip ir pasielgtų? Vos žvilgtelėjusi į gilias, tamsiai žalias jo akis ji suprato: galima neabejoti, atsakymas: „Taip.“
Tiesą sakant, atrodė, kad jis… mielai tai padarytų.
Kažkaip viskas pakrypo ne ta linkme.
– Leitenante…
– Kodėl nevadini Džošu? Taip glamonėjai mane gražiomis rudomis akimis, kad pajutau, jog tarp mūsų mezgasi intymesnis ryšys.
– Netiesa. – Amanda papurtė galvą. – Atsiprašau, kad spoksojau. Prisipažįstu, elgiausi bjauriai, ir pažadu daugiau taip nedaryti. Norėčiau išlaikyti dalykinius santykius.
– Na ne, iš to nieko neišeis. – Džošas atsistojo ir ta prakeikta kreiva jo šypsenėlė įspėjo Amandą, kad jai nepatiks tai, ką jis dabar darys.
Stengdamasi jo išvengti ji nėrė į šoną ir atsitrenkė į atdarą spintelę. Avėjo aukštakulnius, todėl prarado pusiausvyrą ir vos išsilaikė ant kojų. Džošas nedavė jai laiko graužtis dėl akivaizdžios grakštumo stokos. Žengė artyn ir prikaustė žvilgsniu neleisdamas nusukti akių.
Jis priėjo prie pat jos, visiškai arti, ir galiausiai Amandai teko kvėpuoti įkaitusiu, didžiulio jo kūno kvapo persmelktu oru, o matė ji tik plačią, tvirtą, tamsiais marškinėliais aptemptą krūtinę.
Džošas delnais atsirėmė į spintelę abipus jos veido taip ją įkalindamas. Neįtikėtinai karšti stambūs jo riešai palietė jos smilkinius.
– Leitenante… – Amanda dabar retai puldavo į paniką, juk praėjo septyneri metai. Tačiau šią akimirką atrodė, kad protingiausia būtų išsigąsti.
– Ne-a, – sumurmėjo Džošas, – daugiau taip nevadink. – Labai lėtai, bet ryžtingai jis pasilenkė prie jos, lyg įspėdamas, kad netrukus pabučiuos, ir Amandai kilo noras rėkti.
Ji sustingo, širdis ėmė plakti nelygiai, pulsas padažnėjo. Praėjo sekundė, kita… Bučinio taip ir nesulaukė, ją užliejo jausmų banga, ne visus juos atpažino, tik palengvėjimą ir miglotą nusivylimą. Džošui iš lūpų ištrūko tylus garsas, reiškiantis nustebimą, lyg ji būtų išmušusi jį iš vėžių, ir ūmai Amandai pakirto kojas.
Džošas prikišo nosį jai prie kaklo, giliai įkvėpė.
Amanda suvirpėjo.
– Ką tu darai?
– Bandau apsispręsti, kaip su tavimi elgtis. – Jo šiltas kvėpavimas pakuteno ausį ir šiurpas nubėgo Amandai per nugarą. Visiškai kitokius pojūčius kėlė jo drėgni plaukai jai prie skruosto.
Su ja elgtis? Amanda suprato – jeigu pajudės, neišvengiamai prisilies prie Džošo. Todėl nejudėjo.
– Apie ką čia kalbi?
Džošas pakėlė galvą ir žvelgdamas į jos nustebusį veidą nusišypsojo. Jo apsiblaususiose akyse spindėjo lūkestis.
– Noriu pasiguldyti tave į lovą.
Amanda prasižiojo.
Ne, tikrai, jis juk to nesakė… Vis dėlto pasakė! Tikrai pasiūlė… Amanda nusijuokė. Kaip tai juokinga, kaip absurdiška…
Ji papurtė galvą ir šiaip ne taip išspaudė:
– Ne, to tu tikrai nenori.
Tokia jos reakcija Džošą šiek tiek suglumino. Jis pakėlė galvą ir prisimerkęs pažvelgė į ją.
– Dėl to tai klysti, mieloji. Tu mane persekioji…
– Dėl labdaros!
– …jau daugiau kaip mėnuo. Nusprendžiau, kad pats metas man tavęs imtis. Kai šovė ši mintis, daugiau apie nieką negaliu galvoti. – Džošo žvilgsnis klaidžiojo Amandos veidu ir užkliuvo už lūpų. Jis vėl pasilenkė arčiau. – Velniai rautų, kaip gardžiai kvepi.
Kad ir kokių keisčiausių dalykų jai galėjo nutikti, šito Amanda visai nesitikėjo. Džošas Maršalas ją kabina? Vyras, kuris į ją žiūrėdamas paprastai susiraukia, kuris nuolat kartoja „ne“, jei išvis teikiasi atsakyti?
Jos santūrumas išgaravo, jį pakeitė nepajudinama apatijos kaukė, kurią jau daug metų nešiojo. Džošas Maršalas jai nerūpi, todėl ir įskaudinti negali. Niekas jos neįskaudins.
Užgniaužusi jausmus ir aiškiai suvokdama, ką daro, Amanda abiem rankomis įsirėmė Džošui į krūtinę ketindama jį atstumti.
Jis truputėlį
