Amanda ir staiga suvokė per greitai sutikusi, nes Džošas stabtelėjo ir pažvelgė į ją. O ji iš tikrųjų visai nenorėjo kalbėti apie gaisrus – nei dabar, nei vėliau. – Tai… tai visai suprantama, – pralemeno bandydama neleisti jam vėl pažvelgti vidun.
Kurį laiką Džošas stovėjo susimąstęs, paskui linktelėjo galvą.
– Eime.
Jiems žingsniuojant per gaisrinę darbuotojai smaigstė žvilgsniais. Kažkas nusijuokė, pasigirdo dviprasmiškos užuominos. Nelėtindamas žingsnio Džošas parodė jiems nešvankų gestą. Tačiau pažvelgusi jam į veidą Amanda pamatė, kad Džošas šypsosi – atrodė patenkintas savimi… netgi šiek tiek pasipūtęs.
Cha! Tegul pučiasi, jai tai nerūpi. Svarbiausia – labdaros projektas.
Nors tai reiškia, kad turės ir Džošui skirti dėmesio. Bet trumpam.
Džošas žvilgčiojo į Amandą, jiems išeinant į vėsią spalio naktį. Jis ką tik baigė dvylikos valandų pamainą, po dviejų iškvietimų gesinti gaisrą šiandien turėjo jaustis išsekęs. Prieš jai pasirodant iš tikrųjų lenkė nuovargis, jis buvo persismelkęs iki pat kaulų smegenų. Džošas svajojo grįžti namo ir griūti į lovą. Tačiau dabar… tikėjosi kai ko kito. Buvo šiek tiek susijaudinęs.
Geidė Amandos Barker. Džošas išsišiepė.
Neseniai lijo, ant šlapio šaligatvio atsispindėjo gaisrinės šviesos ir ryški mėnesiena. Vėsus oras gaivino, o atšiaurus vėjas atitiko Džošo nuotaiką.
Apglėbęs Amandą jis jautė, kad ji nerimauja, nors ir bando nuslėpti. Ne taip dažniausiai elgiasi moterys jo glėbyje. Tačiau ir Amanda visai ne tokia, prie kokių jis pripratęs.
Tokios kaip ji paprastai jo nejaudina.
Tačiau šiąnakt, regis, tai neturi reikšmės.
Kartą nusprendęs atsimokėti jos pačios ginklu Džošas nebegalėjo liautis apie tai galvojęs.
Įsivaizduodavo, kaip išvaduoja ją iš tobulo moteriško kostiumėlio ir paleidžia idealiai sušukuotus plaukus.
Troško sužinoti, ar Amanda Barker kada nors būna ne tokia maloni, rafinuota ir madinga. Norėjo išvysti ją pašėlusią ir nesivaržančią.
Išgirsti rėkiančią pasiekus palaimos viršūnę, besiraitančią po juo ir tobulais rožine spalva nulakuotais nagučiais įsikabinusią jam į nugarą.
Džošas sustojo, giliai įkvėpė. Tada įsisprendė į klubus ir juokdamasis nulenkė galvą. Velniai rautų, nebesuvaldo savo geismo.
Nesitikėjo šįvakar išvysti čia Amandos, tiesą sakant, jautėsi toks išsekęs po dviejų gaisrų, kad iš viso nepajėgė galvoti. Todėl nustebo pamatęs ją slampinėjančią po drabužinę ir jo laukiančią.
Maloni staigmena ir puiki pramoga.
Prieš savaitę nusprendė permiegoti su Amanda ir nuo tada visą laiką apie ją galvojo. Daugybę kartų įsivaizduodavo, kaip jie netyčia susitinka, kaip jis prie jos prieina, ką pasako ir kaip ji reaguoja į jo viliones.
Nė karto net nedingtelėjo, kad jos veide gali išvysti baimę.
– Leitenante Maršalai?
Jis pakėlė galvą ir sutiko jos žvilgsnį, Amanda žvelgė į jį iš netikėtumo išpūtusi akis.
– Vadink Džošu.
– Atsiprašau. – Ji lyžtelėjo apatinę lūpą, buvo aiškiai matyti, kad dėl kažko dvejoja, vis dėlto geležinis ryžtas nugalėjo ir Amanda pasitempė it burė vėjyje. – Ar kas nors ne taip, Džošai? Noriu, kad žinotum: jeigu apsigalvojai… na, dėl vakarienės… aš suprasiu. Galime tiesiog susitarti, kokiu metu tau patogu fotografuotis, ir eiti savais keliais.
Ji visai nuoširdžiai nenorėjo su juo turėti nieko bendra.
Džošui nepatiko atsidurti akis į akį su savo savimeile, bet… pasijuto priblokštas. O, buvo moterų, kurios neketino su juo prasidėti. Jam dvidešimt septyneri, aišku, ne kartą teko pajusti, ką reiškia būti atstumtam. Kai kurios moterys buvo užmezgusios ilgalaikius santykius, kitos nemėgo įtampos, kurios jo darbe apstu, dar kitos norėjo ištekėti arba buvo ką tik išsiskyrusios, joms reikėjo laiko atsigauti.
Ne taip seniai Džošas gavo atkirtį nuo dar dviejų nuostabių moterų, kurios pasirinko ne jį, o geriausius jo draugus. Nusišypsojo pagalvojęs, kokie dabar laimingi Mikas ir Zakas.
Na, Vinė ir Delaila jį mėgsta, gal netgi myli, bet tik kaip draugą.
Tik Amanda neslepia abejingumo.
Džošas ketino išsiaiškinti, kodėl ji taip juo nesidomi.
– Aš neapsigalvojau, – pareiškė jis ir pamatęs, kaip įsitempė jos skruostų raumenys, pridūrė it kaprizingas berniukas: – Įsivaizdavau tave lovoje. Įdomu, ar ir ten būni tokia manieringa ir išauklėta, ar atleidi varžtus? Tarkim, kelis kartus rikteli ir panašiai?
Per akimirką Amandos veide atsispindėjo įvairios emocijos – pažeminimas, nepasitikėjimas, galiausiai įtūžis. Ji nusisuko susikryžiavusi rankas po krūtine.
Jos ištarti žodžiai Džošą nustebino.
– Nesu manieringa.
Šypsena jo veide vis platėjo, Džošas iš visų jėgų stengėsi nesusijuokti garsiai. Nejaugi užkliudė jos tuštybę?
– Tikrai? – nutęsė jis norėdamas dar labiau ją įsiutinti. – Man atrodai manieringa. Nesu tikras, tačiau išdrįsčiau lažintis, kad net tavo kojų nagučiai lakuoti, argi ne?
– Na ir kas?
Džošas pagalvojo, kad mielai apžiūrėtų jos pėdas. Tokias mažutes, siaurutes, nuolat įspraustas į seksualius aukštakulnius. Amandos blauzdos puikios, o štai šlaunų nematyti, kad ir kaip gaila, nes segi per ilgus sijonus.
– Šalta. – Sudrebėjusi ji energingai pasitrynė rankas ir pažvelgė į spindintį mėnulį. – Ar ketini čia stovėti ir visą naktį mane užgaulioti?
Amanda vilkėjo švelnų kreminį kašmyro paltą, mūvėjo prie jo derančias odines pirštines. Drabužiai madingi, tik, ko gero, nelabai šilti.
Džošas galėtų ją sušildyti, tačiau neatrodė, kad ją toks siūlymas sužavėtų.
– Neketinau tavęs užgauti. Tiesiog svarsčiau.
– Tada nenorėčiau išgirsti, ką tu laikai užgauliojimu.
Net ir įsižeidusi Amanda atrodė daili kaip paveikslėlis… ir tokia pat šalta kaip porcelianinė lėlė.
Ši moteris trikdė ir Džošas pasiruošė iššūkiui.
Jis ištiesė jai ranką.
– Mano mašina ten, – pasakė.
