veidas ištįso.
– Tačiau aš su mašina. – Ji mostu parodė gatvėje stovintį melsvai pilkšvą folksvageną „vabalą“. Ne naujo prašmatnaus modelio, o senesnį.
Džošas atidžiau įsižiūrėjo. Automobilis tikrai nederėjo prie manieringo Amandos grakštumo. Jis buvo… žaismingas.
Amanda Barker sklidina paslapčių. Pirmiausia tas nepatiklus juokas, kuriuo ji atsakė į jo pasiūlymą. Paskui pasipiktino išgirdusi, kad yra manieringa, nors Džošui tai atrodė neginčijama tiesa. O dabar ir ši smagi mašinytė. Jis papurtė galvą.
Nusprendė, kad automobilį galės aptarti vėliau.
– Na ir kas. Po vakarienės aš tave čia atvešiu. – Atrodė, ji tuoj atsisakys, ir Džošas pridūrė: – Pakeliui galėsime aptarti kalendorių.
Amanda iškart nusileido.
– Puiku. – Ji priėjo arčiau, tačiau nepalietė Džošo ištiestos rankos.
Džošas nepasidavė ir čiupęs ją už dilbio suspaudė. Ji neatsitraukė, tačiau kilstelėjo nosį.
Jos profilis gražus, ypač kai veido bruožus švelnino vakaro šešėliai ir sidabrinė mėnulio šviesa. Kaklas grakštus, ant jo krintančios gelsvai rudos garbanos taip ir viliojo apiberti jį bučiniais.
– Ar tu visada susikeli plaukus? – Jis stengėsi įsivaizduoti ją palaidais plaukais, kokio jie ilgio, ar vešlūs.
Amanda atsakė tokiu tonu, kuris net karalienei atrodytų per daug pasipūtėliškas:
– Mano plaukai visai nesusiję nei su vakariene, nei su kalendoriumi.
– Bet susiję su šio vakaro mano fantazijomis. – Pajutęs, kad Amanda nori ištraukti ranką, Džošas dar tvirčiau ją suspaudė. Ir tarė pritildęs balsą: – Naktį guliu užsimerkęs ir įsivaizduoju tave palaidais plaukais. Kartais tiesiog jaučiu juos ant savo pilvo ir šlaunų.
Amanda taip staigiai sustojo, kad vos nenugriuvo susvyravusi ant aukštakulnių. Šiaip ne taip atgavusi pusiausvyrą ji suspaudė rankinę prieš save tarsi atsiribodama ir pareiškė:
– Tai seksualinis priekabiavimas!
Prieš dvi savaites toks sapnas tikrai baigėsi sėklos išsiliejimu lovoje, tačiau Džošas suprato, kad dabar ne pats tinkamiausias metas su ja apie tai kalbėtis.
– Kaip suprantu, tau trūksta patirties.
Netikrumas ir neviltis sugriežtino jos veido bruožus.
– Ką tuo nori pasakyti?
Pasilenkęs Džošas palietė jos raustančios nosies galiuką.
– Tai gundymas, mieloji, – paaiškino jis. – Ne priekabiavimas.
– Aš nenoriu, kad mane gundytum!
Praeivių porelė pažvelgė į juos, nusijuokė ir nuskubėjo tolyn.
Džošas vėl paėmė ją už rankos ir jie pajudėjo į priekį.
– Giliai kvėpuok, Amanda. Viskas bus gerai.
Viena pirštinėta ranka ji prisidengė burną.
– O Dieve, tai siaubinga.
Jis nenorėjo, kad jo viliones Amanda laikytų persekiojimu.
– Juk pati supranti, kad neprivalai čia būti. Tu man nedirbi, aš tau nenurodinėju…
– Man reikia tavo nuotraukos kalendoriui!
– Ne, – paprieštaravo Džošas ir spustelėjo jai ranką, – tu tiesiog nori, kad mano nuotrauka būtų tame kalendoriuje.
– Nežinau, kam man to reikia, – nepatenkinta suniurzgėjo Amanda. – Tu visai…
– Kritika manęs neveikia…
Atrodė, kad Amanda tuoj užriks, tačiau ji to nepadarė, tik sustojusi atsilošė. Nutaisė ramų veidą ir net išspaudė šypseną.
„Vargšė mažutė“, – pamanė Džošas. Ji taip stengiasi išlikti elegantiškai ori, nors iš tikrųjų trokšta vienintelio dalyko: atsiduoti natūraliam poreikiui išlieti susierzinimą ir gerai jam užvožti. Jis nekantriai laukė, ką ji pasakys.
Drebančiais pirštais Amanda susitvarkė ir taip nepriekaištingai atrodančius plaukus, tada persibraukė paltą.
– Kur vakarieniausime?
Džošas pagrūmojo jai pirštu.
– Tu žiauriai susikausčiusi. Aš jau pasiruošiau atakai, o še kad nori – tik šnipštelėjai. Sakyčiau, netgi nusivyliau, bet, man regis, tu to ir siekei. – Jis pasilenkė prie automobilio ir atrakinęs atidarė dureles. – Lipk į vidų.
– Ji tavo?
– Aha. Patinka?
Amanda pasigrožėjo spindinčiu juodu pontiaku Firebird nuleidžiamu stogu.
– Tikrai gražus. Labai… vyriškas. – Ji įsitaisė viduje, tvarkingai suglaudė kojas, o rankas pasidėjo ant kelių. Pralinksmėjęs Džošas siektelėjo jos saugos diržo, norėdamas užsegti.
– Oi! – Stengdamasi, kad jis prie jos neprisiliestų, Amanda atsilošė sėdynėje. – Ir pati galiu užsisegti.
– Jau padaryta. – Jam buvo malonu prisegti ją saugos diržu, ją rūpintis. Taisydamas diržą perbraukė pirštais per pilvą. Nors Amanda buvo su drabužiais ir žieminiu paltu, tas prisilietimas jį sujaudino.
Kaip apgailėtina.
Būtų pasijuokęs iš savęs, tačiau per daug uoliai uodė nuo jos sklindantį aromatą. Švelnų gundantį Amandos kvapą Džošas pirmą kartą pajuto drabužinėje, tada vos pajėgė sutramdyti norą ją pabučiuoti. Spindinčiu rožiniu lūpdažiu padažytos lūpos nuo jo artumo virpėjo ir jį gundė.
Tačiau panika tamsiai rudų akių gelmėje – ji tikrai nenorėjo, kad jis tai pamatytų – smarkiai sukrėtė Džošą.
Kažkas ją labai įskaudino – Džošui tai nepatiko.
Uždaręs dureles jis apėjo automobilį ir naudodamasis proga susitvardė. Nereikėtų prasidėti su tokia moterimi kaip Amanda. Tiesa, ji traukė jį, tačiau buvo ne tokio tipo, kokias jis mėgo.
Visai nepanaši į Delailą arba Vinoną. Jos – paprastos moterys, nuoširdžios, sąžiningos ir atviros. Džošas išmoko vertinti šias savybes.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте
