papurtė galvą.
– Dėkui Dievui, Valeri turi ateities planų, nesusijusių su manimi. – Jis gurkštelėjo kavos ir, kiek patylėjęs, tęsė: – Ją ėmė vilioti vienas iš didžiųjų viešbučių tinklų. Kiekvieną dieną jie gali pasiūlyti Valeri tapti klientų direktore Rytų pakrantėje ir didžiulį atlyginimą ar panašiai. Tada tiek ją ir tematysime.
Džeikas smalsiai pažvelgė į brolį.
– Ir tau nė motais?
– Man tik palengvės. Valeri puiki moteris. Aš dėkingas už viską, ką ji nuveikė poilsiavietės labui, tačiau ji mane erzina. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl apsigyvenome kartu.
– Aš žinau. – Džeikas nusisuko į ežerą. – Dėl sekso. Berneli, tai galinga jėga ir moterys ja naudojasi.
– Ar todėl vengi santykių su moterimis? – su užuojauta pasiteiravo Vilis. – Paranoja verčia laikytis celibato?
– Jokia paranoja, kai jos išties užsimano tave pričiupti, – nepasidavė Džeikas. – Jei atvirai, manau, kad Valeri tave pričiupo. Galvą dedu, jog ir ji taip mano.
– Niekas manęs nepričiupo, – atkirto brolis. – Aš atsidavęs tik darbui.
Džeikas pažvelgė į Vilį lyg į pusprotį.
– Klausyk, kai kurie iš mūsų siekia karjeros, – paprieštaravo šis. – Be to, aš nepasiruošęs rimtiems santykiams.
– Treji metai, praleisti viename viešbučio kambaryje, – nerimta?
– Matai, ir mama kalba tą patį, – prisimerkęs piktai sumurmėjo Vilis. – Bet grįžkime, nuo ko pradėjau – manau, kad mama ir Valeri yra teisios.
– Negaliu pakęsti, – pareiškė Džeikas. – Jautiesi kaltas, o kentėti tenka man.
– Tau reikia tinkamos veiklos, tikslo, ko nors daugiau nei saulėtekiai, – rimtai prakalbo Vilis. – Jei nenori grįžti į miestą – tavo reikalas. Vis dėlto tau derėtų vesti.
– Kartą jau buvau vedęs. – Džeikas tebespoksojo į ežerą. – Man nepatiko. Dabar tavo eilė gadintis gyvenimą, aš savąjį jau pagadinau.
– Taigi, jautiesi laimingas, gyvendamas vienas mažytėje trobelėje atokiai nuo visų, – konstatavo Vilis. – Vienas didžiulėje šaltoje lovoje.
– Tau nelemta tapti psichologu, – atšovė Džeikas, – net ir akmuo būtų subtilesnis.
– Ar įsivaizduoji tobulą savo moterį? – pasiteiravo jaunėlis.
– Be abejo, – atšovė Džeikas. – Metro penkiasdešimties, aštuoniolikos–dvidešimties metų, puskvaišė ir įsitikinusi, kad aš – Dievas.
Vilis nusipurtė iš pasibjaurėjimo.
– Turėtų būti kvaila kaip kelmas, kad atitiktų paskutinę sąlygą. Nejuokauju.
– Bėda, kad moterys pernelyg greitai gavo tiek daug teisių, – paaiškino Džeikas. – Jos taip ir neišmoko žengti tiesiai gyvenimo keliu, nes tūkstančius metų iki tol joms teko gudrauti, kad priverstų vyrus elgtis taip, kaip jos nori. Tad ir dabar moterys nepasako, ko trokšta, o manipuliuoja. Niekada nežinai, kaip yra iš tikrųjų. O tada jos įsiunta ir ima kabinėtis. – Džeikas siurbtelėjo kavos ir papurtė galvą. – Aš jau sotus iki kaklo tų aštrialiežuvių, pernelyg protingų ir manipuliuojančių moteriškių.
– Tai ir nevesk Tifanės dar kartą, – patarė Vilis. – Susirask puskvaišę nykštukę ir susi- tuok su ja, o tada ko nors imkis, kol nevirtai daržove.
Nekreipdamas dėmesio į brolį Džeikas tęsė savo tiradą:
– Jei kada vėl su kuo nors susidėsiu – o tuo labai abejoju, tad be reikalo viltingai žvilgčioji – mano išrinktoji manys, kad draugystė su pievelių prižiūrėtoju yra visų jos svajonių išsipildymas. Be to, ji elgsis taip, kaip liepsiu, ir bus tuo patenkinta.
– Maniau, kad Dona Rid [Donna Reed (1921–1986) – amerikiečių aktorė.] jau mirusi, – pareiškė Vilis.
Džeikas patogiau įsitaisė kėdėje.
– Ką gi, vadinasi, daugiau neteks vesti. Tavo eilė, broluži.
– Minutėlę… – pradėjo Vilis, bet prikando liežuvį, išgirdęs priimamajame skambantį telefoną.
– Dar vienas mulkis nori sumokėti krūvą pinigų už galimybę pamušinėti kamuoliuką į kalną. – Džeikas papurtė galvą. – Maniau, kad tau su galva negerai, kai įrengei golfo laukus kalvose, tačiau visi čia lekia tekini.
Telefonas suskambėjo dar kartą.
– Pagalvok apie vedybas ir normalų gyvenimą, – šūktelėjo Vilis, eidamas į vidų. – Kas žino? Gal dabar skambina būsimoji tavo nuotaka.
– Kurgi ne, – atšovė Džeikas ir įsistebeilijo į kylančią saulę.
2
Tik pervažiavusi pusę miestelio Keitė pastebėjo, koks jis mielas. Pastarąsias keturias valandas prie vairo praleido virpėdama iš baimės ir galvodama apie ištaigingus apatinius, kuriuos paskutinę akimirką ją įkalbėjo nusipirkti Džesė. Besvarstydama, ar ateinančias dvi savaites geriau vaidinti orią ir neprieinamą damą, ar apsivilkti naujuosius apatinius ir pakeisti požiūrį, staiga pastebėjo ją supantį grožį.
Abipus ūksmingų gatvelių šnarėjo seni medžiai, mažutės parduotuvėlės buvo nudažytos pastelinėmis spalvomis – rožine, melsva ir gelsva, o languose švietė auksinės raidės: Klaino aprangos parduotuvė, „Dikersono užkandžiai", „Bimiso metalo dirbiniai". Pavardės languose liudijo, kad tuo šeimos verčiasi ne pirmus metus. Tobis Kornerso miestelis kvepėjo sausmedžiu ir dulkėmis. Važiuodama per jį Keitė atsiminė sandalus, ledus, futbolo rungtynes ir kitus dalykus, apie kuriuos buvo skaičiusi, bet niekada neteko matyti.
„Čia nuostabi vieta užaugti, – pamanė ji. – Šiame miestelyje būčiau jautusis lyg namuose. Galbūt gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jei bū čiau užaugusi Tobis Kornerse – saulės nutviekstoje vietoje, kur daug medžių ir galimybių."
Keitė papurtė galvą. „Susiimk, Keite, – tarė sau. – Turi tikslą ir planą. Susikaupk."
Prie neaukšto balto namo, virš kurio medinių durų puikavosi rausvo neono užrašas „Pas Nensę", Keitė pasuko į dešinę, bet sulėtino greitį, norėdama apžiūrėti pastatą. Baras arba restoranas – šalia pastebėjo didžiausią miestelyje matytą automobilių aikštelę – atrodė itin paslaptingai: nei alaus reklamos, nei skelbimų apie šlapių marškinėlių konkursą trečiadienio vakarais. Tik senoviškas užrašas „Sveiki atvykę", išraitytas ranka ant gumbuotų pušinių durų. Šiame miestelyje netgi barai – švarūs ir gražūs. Keitė pasijuto lyg Kentukio Disnei- lende.
Pravažiavus „Pas Nensę", kelias suko į mišką.
