pateko į glėbį pačiam viešbučių magnatui Semui Garisonui.
Semas žvelgė į įsibauginusias kino žvaigždės Izabelos Hadson akis.
Kur, po galais, jos drabužiai?
Semas buvo pratęs prie ekscentriško žvaigždžių liga sergančių klientų elgesio. Tačiau koridoriumi lakstanti vien paklode prisidengusi moteris? Šis tas naujo.
Laukdamas, kol mergina paaiškins, kas vyksta, jis nenuleisdamas akių žiūrėjo į panikos apimtą veidą ir susitaršiusius raudonus plaukus. Net nebuvo reikalo patikrinti įspūdingo tarpelio tarp krūtų. Gundančius šios veik nuogos gražuolės iškilumus jis jautė krūtine.
– Žurnalistai, – vos gaudydama kvapą pratarė Bela, dar labiau krūtimis prisispausdama prie jo. – Paparacai!
Po galais. Staiga Semo geismą nustelbė verslininko mąstymas. Dievas mato, jis nekenčia žurnalistų.
Viešbučio privatumas buvo jo pasididžiavimas, tai buvo esminė priežastis, pritraukianti aukšto lygio klientūrą. Toks įvykis jam galėjo nemenkai atsieiti. Netgi kainuoti gerą viešbučių vardą. O Semui Garisonui nebuvo nieko svarbiau už jo viešbučius.
Net pora dėmesį blaškančių krūtų.
Kur vyras, su kuriuo ji čia apsistojo? Tik visiškas ištižėlis galėjo palikti viliojančiai aliejais išteptą, vien paklode prisidengusią moterį akis į akį su spaudos atstovais.
Gal tas vyrukas vedęs? O gal koks aukšto rango politikas? Semas mintimis perbėgo visas galimas reklamos fugasas. Ši temperamentinga aktorė galėjo reikšti didelę nelaimę.
Jis stvėrė Belą už pečių, o jos kvaila, rožinės spalvos šuns nešynė trinktelėjo jam į kelį.
– Likite mano kabinete. Aš viskuo pasirūpinsiu.
– Ačiū. Bet paskubėkite. – Bela atbulomis žengė į kambarį, pro paklodę švystelėjo jos pėda su auksiniu žiedeliu ant piršto. – Jis už kampo.
Koridoriuje pasigirdo sunkūs atbėgančio žmogaus žingsniai.
Pastaruosius dešimt metų Semas praleido rūpindamasis išskirtiniu jo šeimai priklausančių aukščiausios klasės Garrison Grande Resorts viešbučių tinklo įsipareigojimu teikti savo svečiams privatumą ir prabangą. Kartkartėmis net magnatui tekdavo pasiraitoti rankoves ir atlikti apsaugos darbuotojo vaidmenį.
Akivaizdu, kad šiandien buvo kaip tik tokia diena. Jis žengė į tuščią koridorių, vedantį į jo darbo kabinetą. Ir ėmė laukti. Laukti. Laukti, kada galės pulti.
Jam už nugaros buvo girdėti, kaip Bela ištraukusi iš narvelio savo augintinį ramino jį, kol po kaklu parištas varpelis liovėsi skambėjęs.
Žingsniai garsėjo. Aidėjo vis arčiau.
Semas ištiesė ranką ir žurnalistas, pakibęs ant jos lyg ant skalbinių virvės, išsitiesė ant žemės. Parkritęs iš karto pamėgino atsistoti ant kojų, bet magnatas laiku šoko į priekį prispausdamas vyriškio krūtinę Berluti batu. Belos šuo ėmė veržtis jai iš glėbio į koridorių.
Semas dar tvirčiau primygo gulinčiojo krūtinę užtikrindamas, kad šis liktų prisiplojęs prie žemės. Taip, šį pastumdėlį jis pažinojo. Storulis – laisvai samdomas šalies paskalų laikraščio darbuotojas.
Nors teisingiau būtų sakyti buvęs darbuotojas. Nes nesulaukęs ryto bus atleistas.
Šuo tarsi pritardamas sulojo garsiau.
– Mano apsauginiai jus išlydės, – žemu balsu suurzgė Semas. – Šiame viešbutyje esate nepageidaujamas. Jūsų žurnalui, jeigu toliau jam dirbsite, nebus leidžiama patekti nė į vieną čia rengiamą spaudos konferenciją.
Norėdamas išsaugoti reitingus žurnalo savininkas nedvejodamas sutvarkys visus reikiamus šio vaikino atleidimo dokumentus.
– Aš tik dirbu savo darbą, – sušvokštė žurnalistas.
– O aš dirbu savąjį, – Semas dar tvirčiau prispaudė koją vaikinui prie krūtinės.
Reporteris iš baimės susigūžė. Taip, jis aiškiai suprato esąs nepageidaujamas.
Semas šiek tiek atleido spaudimą.
– Jeigu jums vis tik pavyks gauti naują darbą, viliuosi, kad nepamiršite, jog ateityje su mano svečiais privalote elgtis mandagiau.
Šunelis suurzgė ir šokęs pro duris nėrė į koridorių.
Šunelis? Tai veikiau buvo… Velnias, Semas net nežinojo, kaip pavadinti šį pasišiaušusį mažą žvėrelį, kuris labiau panėšėjo į šiek tiek nusususią, persipynusių veislių plieninės vilnos iškamšą.
– Keksiuk! – klyktelėjo Bela iškišdama pro duris galvą.
Paparacas siektelėjo fotoaparato.
Tegu pasvajoja.
Semas išplėšė fotoaparatą iš iki baltumo jį suspaudusių nesukalbamo vyriškio pirštų. Keksiukas šoktelėjo į orą su tokiam šunyčiui visai nebūdingu atsispyrimu. Fotografas jau ir vėl buvo pradėjęs keltis. Šuo nusileido jam tiesiai ant veido.
Vaikinas krito ant nugaros.
Keksiukas iššiepė dantis, ypač atsikišusį iltinį, ir suurzgė visa povyza primindamas Bilį Aidolą. Semas apvertė fotoaparatą ir atšovė atminties kortelės dangtelį. Suraukęs antakius patrynė plastmasės gabalėlį tarp pirštų. Paskui nusišypsojo.
– Keksiuk, – Semas pažvelgė į šunėką, – gaudyk.
Ir sprigtelėjo bjauriausiam kada nors matytam šunpalaikiui kortelę su šimtais tūkstančių nuotraukų. Mažasis žvėrelis nutvėrė skanėstą dar ore. Krimst. Krimst.
Fotografas verkšlendamas susmuko ant grindų.
Stovėdama tarpduryje Bela nusijuokė. Kimiai. Nevaržomai.
Semas metė į ją žvilgsnį per petį.
Aktorė tvirčiau sugniaužė paklodę tarp krūtų; jos raudoni plaukai laisvai krito ant pečių sudarydami įspūdį, lyg būtų ką tik pasimylėjusi, ir Semas kaipmat pajuto kaitrą paslėpsnyje. Tikrų tikriausią. Amerikos žvaigždė buvo pritrenkiančiai graži. Belą Hadson jis buvo pastebėjęs ir anksčiau keliuose aukščiausios klasės pobūviuose, tačiau iš arti jos grožis veikė kur kas įtaigiau.
Koridoriumi atskubėjęs apsaugos darbuotojas iš karto suprato, kas įvyko.
– Ar reikia pagalbos, pone Garisonai? – pasigirdo Henrio balsas.
Ak, vadinasi, jai buvo atliekamas masažas. Kaip Semas nesuprato anksčiau? Tačiau ši moteris spinduliavo tokį geidulingumą, kad jis akimirksniu padarė klaidingas išvadas. Tačiau dabar ne laikas tokioms mintims, pirmiausia reikia sutvarkyti esamą situaciją.
– Iššveiskite
