netikėtai pervėrė aštrus pykčio dūris. Ji matė, kaip Džeikobo išvykimas paveikė jo šeimą, iš tolo stebėjo Vulfų sielvartą ir kovas. Kovojo ir pati. Džeikobui išvykus, Molė ilgus, vienišus metus spėliojo, ar tik ne lėtas dvaro yrimas ir sodo laukėjimas pagreitino senatvinę jos tėvo silpnaprotystę. Sodininko duktė dažnai pasiduodavo gundantiems kas, jeigu… Kas, jeigu Džeikobas būtų likęs; kas, jeigu būtų likę visi Vulfai; kas, jeigu dvaras būtų buvęs mylimas ir gyvenamas, jeigu sodai būtų klestėję?..
Tačiau buvo per vėlu. Jos tėvas buvo miręs, Vulfai išsivažinėję, dvaras virtęs griuvėsiais. Nors Džeikobas grįžo, Molė nežinojo, ar turėtų dėl to džiaugtis.
Stovėdama ir žiūrėdama į jo rimtą, šaltą veidą, tokį gražų ir kartu atšiaurų, ji jautė venomis vėl plūstelint kartėlį, užpildžiusį tuščias širdies ir proto ertmes.
– Pažįsti mane? – Jo žodžiai nuskambėjo atsargiai, lyg būtų pasverti, tačiau visiškai be jausmo.
Netikėtai Molė trumpai nusijuokė.
– Taip, aš tave pažįstu. O tu pažįsti mane, nors matau, kad neprisimeni. Žinau, kad būdavau lengvai pamirštama. – Tai jai vis dar graužė paširdžius. Stebėdama Vulfų vaikus kartu žaidžiant ar išvykstant į Londone esančią prabangiąją universalinę šeimos parduotuvę, ji nevilties apimtos savo vaikiškos širdies kertelėje jiems pavydėdavo. Taip, jų gyvenimas buvo pažymėtas nelaimingumo ir beviltiškumo ženklu – kas to nežinojo? Visgi jie bent turėjo vienas kitą… iki tol, kol išvyko Džeikobas.
Primerkęs akis, vyras apsidairė po užgriozdintą trobelę. Molės lagaminai tebestovėjo prie durų; dabar ji aiškiai matė visus daiktus, kurių neišmetė prieš išvykdama, nes tada dar nebuvo tam pasiruošusi: ant židinio atbrailos gulėjo tėvo pypkė ir tabako kapšelis, ant durų kabėjo jo švarkas. Ant stalo pūpsojo tėvui atsiųstų vokų krūvelė: skrajutės, sąskaitos, laiškai, į kuriuos jau niekas neatsakys.
– Tu esi sodininko dukra.
Molę nutvilkė pasipiktinimas, širdyje sukilo kartėlis.
– Jo vardas buvo Henris Parkeris.
Džeikobo žvilgsnis įsmigo į Molę. Akys atrodė šaltos, pilkos ir klastingos.
– Buvo?
– Jis mirė prieš septynis mėnesius, – šaltai atsakė Molė.
– Užjaučiu. – Priimdama Džeikobo užuojautą Molė netvirtai linktelėjo, o jis pažiūrėjo į prie durų stovinčius lagaminus.
– Ką tik grįžai?..
– Buvau Italijoje. – Molė suvokė, kaip turėjo nuskambėti jos žodžiai: tėvas mirė, o ji išvyko pasišlaistyti po Italiją. Tačiau aiškintis neketino. Džeikobas galėjo galvoti, ką tinkamas. Ji nesiteisins. Nes jis nevertas pasiaiškinimų.
– Aišku. – Molė žinojo, kas jam buvo aišku. – O į trobelę grįžai todėl, kad?.. – Tai buvo ne tiek klausimas, kiek kaltinimas.
– Nes čia – mano namai, – atsakė Molė. – Čia gyvenu nuo gimimo. Net jei pats pabėgai iš Vulfų dvaro, dar nereiškia, kad ir visi kiti pasekė tavo pėdomis.
Džeikobas įsitempė, nuščiuvo, ir Molė pajuto tarsi drebulys oru nuo jo atvilnijant nematomo pykčio bangą. Paskui jis atsipalaidavo ir išlenkė vieną antakį, veido išraiška tapo iškalbingai paniekinanti.
– Vulfų dvaras yra tavo namai? – pavojingai švelniai paklausė.
Molės venomis plūstelėjęs įsiūtis sprogo širdyje.
– Taip, ir visada buvo, – atkirto ji. – Net jeigu tau visą gyvenimą atrodė kitaip. Bet nesijaudink, – Džeikobui nespėjus pasakyti ko nors užgaulaus, vėl prabilo ji, – ilgai neužsibūsiu. Grįžau tik susirinkti daiktų, netrukus išvyksiu.
Džeikobas sukryžiavo ant krūtinės rankas.
– Puiku. – Jis žvilgsniu dar kartą perbėgo per mažutę užgriozdintą trobelę. – Neturėtum ilgai užtrukti.
Suvokusi, ką vyras turi galvoje, Molė iš nuostabos prasižiojo.
– Nori, kad išvykčiau šiąnakt?
– Kad ir ką apie mane galvoji, toks beširdis nesu, – abejingai atsakė Džeikobas. – Nakčiai gali pasilikti.
Ji nurijo seiles.
– O paskui?
– Tai privati valda, panele Parker. – Molei bežiūrint į juodas, negailestingas Džeikobo Vulfo akis, į jo nepermaldaujamą išraišką, visa jam puoselėta pagieža ir nuoskaudos dabar susitvenkė širdyje ir išsiliejo pro lūpas.
– Ak, taip, suprantu, – kone springdama iškošė Molė. – Dvare pritrūkai vietos. Tau reikia dar ir šios trobelės.
– Tai privati valda, – pakartojo Džeikobas. Nė vienas veido raumuo nevirptelėjo.
– Čia buvo mano namai, – atkirto Molė. Jos balsas nežymiai virpėjo. – Ir mano tėvo namai. Jis mirė lovoje, antrame šio namo aukšte… – Molės balsas nutrūko, ji nuvijo šalin prisiminimus, nes nenorėjo jais dalytis su Džeikobu. Visų mažiausiai jai reikėjo jo gailesčio. Neskaičiuojant ketverių metų, praleistų studijuojant sodininkystę, šie namai Molei buvo vieninteliai. Jai diegė paširdžius, į vidurius tarsi kas žarijų būtų įmetęs – taip ją skaudino mintis, kad Džeikobas be lašelio gailesčio ar atsiprašymo išmes ją į gatvę, ypač turint galvoje, kad jos tėvas šiai pasigailėtinai šeimai pašventė visą gyvenimą.
Kita vertus, kaip galėjo prieštarauti? Juk gyveno čia metų metus nemokėdama nuomos; be to, Džeikobas teisus – valda privati. Molei ji niekada nepriklausė. Augant šis žinojimas tarsi svarmuo sunkiai gulė jai ant krūtinės; tad argi buvo sunku susitaikyti su įvykusiu faktu? Molė nurijo seiles ir kilstelėjo smakrą.
– Tegul bus taip, kaip nori. Man tereikia peržiūrėti tėvo daiktus, paskui su trobele galėsi daryti ką tinkamas. – Nors, tariant šiuos žodžius, vaidinant abejingą, Molei gėlė širdį, ji sukaupė visą drąsą ir pasitiko griežtą Džeikobo žvilgsnį. Juk jis tik keliomis dienomis ar savaitėmis paspartino jos planus.
Džeikobas ir toliau į ją žiūrėjo, tačiau dabar iš jo veido buvo galima suprasti, kad apie kažin ką svarsto. Jis lėtai apžvelgė kambaryje išsimėčiusius daiktus, trumpam žvilgsniu prie kiekvieno jų apsistojo.
– Turi pas ką kaime apsigyventi? – Žodžiai nuskambėjo daugiau kaip teiginys nei klausimas.
– Ketinu išsinuomoti butą, – atsakė Molė. Tai nebuvo patvirtinimas, nes jokio buto ji dar nebuvo nusižiūrėjusi. Džeikobas tikriausiai tai suprato, nes aštrus tarsi adata žvilgsnis vėl įsmigo į merginą.
– O kuo ketini užsiimti? Jau turi darbą?
Molė prikando lūpą.
– Turiu sodininkystės
